The soviet aggresion against Lithuania in 1940: ungrounded attempts of its justification under international law

Straipsnis skirtas svarbiausiems tarptautiniams teisiniams klausimams, susijusiems su 1940 m. sovietine agresija prieš Lietuvą. Jame nagrinėjami ir tarptautinės teisės požiūriu įvertinami Rusijos teisinėje literatūroje ir jos pareigūnų pareiškimuose pasitaikantys mėginimai pateisinti SSRS veiksmus prieš Lietuvą. Tokios pozicijos esmė buvo atspindėta oficialiame 2000 m. birželio 9 d. Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos pareiškime dėl Lietuvos Respublikos Seimo svarstyto įstatymo „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ projekto. Daugiausia dėmesio straipsnyje skiriama teiginiui, kad 1940 m. galiojusios tarptautinės teisės normos nedraudė tokių veiksmų, kokių buvo imtasi Lietuvos atžvilgiu, nes susiformavęs agresyvaus karo draudimas neva nereiškė draudimo grasinti jėga. Taip pat tiriama su šiuo teiginiu susijusi tezė apie Lietuvos sutikimą, kuris neva legalizavo prieš ją įvykdytus Sovietų Sąjungos prievartinius veiksmus. Straipsnio autorius argumentuotai įrodo panašių teiginių nepagrįstumą, analizuoja tuometines ir dabartines tarptautinės teisės normas bei jų aiškinimo ir taikymo praktiką, taip pat atkreipia dėmesį į pačios Rusijos poziciją, išreikštą galiojančioje 1991 m. sutartyje su Lietuva dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Savo išvadoms pagrįsti autorius naudoja sisteminį, lyginamąjį, istorinį, teleologinį, loginį ir kitus tyrimo metodus. Pagrindinė straipsnio išvada yra ta, kad ir pagal 1940 m. galiojusią tarptautinę teisę Sovietų Sąjungos veiksmai kvalifikuotini kaip agresija prieš Lietuvą, o Lietuvos sutikimas neturėjo jokios teisinės reikšmės, nes buvo išgautas prievarta. [...]The article deals with the most important international legal issues concerning the assessment of the 1940 Soviet aggression against Lithuania. The author exams and evaluates from the standpoint of international law the attempts to justify the Soviet acts which from time to time occur in Russian legal literature and statements of Russian officials. These attempts were concentrated in the 6 July 2000 official statement of the Ministry of Foreign Affairs of the Russian Federation concerning the beginning of deliberations by the Seimas of the Republic of Lithuania of the draft Law on Compensation of the Damage Resulting from the Soviet Occupation. In the article the main attention is given to the claim that international law of that time did not prohibit the acts had been committed against Lithuania because, allegedly, the already emerged prohibition of aggressive war had not yet included the prohibition to threat by force. According to that position, this principle established by the 1928 Paris Treaty on the Renunciation of a War as a Means of National Policy (the Briand-Kellogg Pact) should be interpreted in its most narrow meaning as including only the direct use of military force by one state against another. The author also exams the related claim that, allegedly, Lithuania’s consent with the incursion of Soviet troops could legalise the coercive actions taken by the Soviet Union against Lithuania. The author raises strong arguments against and manifestly proves that such a way of legal interpretation is absolutely ungrounded. For instance, the author exams the norms of international law of that time and the relevant provisions of modern international law. [...]Mykolo Romerio universiteta