Lithuanian diplomatic culture: sketching a heroic diplomacy

Straipsnyje nagrinėjami šiuolaikinės Lietuvos diplomatinės kultūros bruožai: diplomatinės tarnybos, kaip „praktikos bendruomenės“, kasdienio darbo įpročiai, juos formuojančios patirtys, idėjų sistemos, vertybės ir tarptautinės aplinkõs bei savo profesinės misijos suvokimas. Analizei pasitelkiama diplomatijos studijų ir praktikų sociologijos teorinė-metodologinė prieiga, trisdešimt šeši kokybiniai pusiau struktūruoti interviu su Lietuvos diplomatais bei politikais ir kiti pirminiai bei antriniai literatūros šaltiniai. Daroma išvada, kad Lietuvos diplomatinei kultūrai būdingi herojiški veikimo scenarijai, siekiantys ne tiek nuoseklaus, išmąstyto, ilgalaikio Lietuvos integravimo į regioninį ir pasaulinį bendrabūvį, kiek ryškiai matomų, greitą efektą turinčių, Lietuvą ir jos lyderius bei diplomatus į dėmesio centrą iškeliančių veiksmų. Šiuos scenarijus palaiko iki šiol gana sėkminga tokio veikimo patirtis, taip pat Lietuvos diplomatinės tarnybos politizavimas ir institucinė fragmentacija. Tokia Lietuvos diplomatija labiau susitelkusi į vienpusį savos valstybės intereso demonstravimą nei į daugiasluoksnį tarptautinį dialogą, jungiantį skirtingas valstybes į taikią ir stabilią tarptautinę bendruomenęThis article studies the contemporary Lithuanian diplomatic culture: the daily practices of the Lithuanian diplomatic service as a “community of practice,” influencing experiences, ideas, norms, and values, as well as the meanings that diplomats assign to the international environment and their own mission. The analysis is based on theoretical and methodological tools, borrowed from diplomatic studies and the sociology of practices, and draws upon thirty-six semi-structured qualitative interviews with the Lithuanian diplomats and politicians, as well as other primary and secondary sources. The article concludes that the Lithuanian diplomatic culture is marked with heroic scenarios, which seek not so much a steady, thought-out and long-term integration of Lithuania into a peaceful regional and global co-existence, but rather visible, immediately effective actions which put Lithuania, its leaders and diplomats in a spotlight. These scenarios are sustained by the previous successful experience of such practices, as well as the relative politization and fragmentation of the diplomatic service. Such diplomacy is more one-sided and concentrated more on the demonstration of one’s own national interest than on a multifaceted international dialogue which would aim to connect different states into one stable international communityPolitikos mokslų ir diplomatijos fakult.Vytauto Didžiojo universiteta