Nepasakotina, tačiau vaizduota, atmintis

Straipsnyje aptariami tarybmečio suvokimo ir aiškinimo keblumai, iškeliama tarybinio gyvenimo būdo nuovokos svarba giliosioms meno kūrinių prasmėms iškelti. Tad paveikslais galima vaizduoti nuslepiant ir nuslėpti vaizduojant. Pajėgiame nusakyti tik bendriausią išgyventą patirtį ir gyvąją atmintį, kurią lėmė prieškario sovietizacijos ir trėmimų, vokiečių okupacijos ir žydų žudynių, pokario partizaninės kovos ir masinių trėmimų žiaurumai. Negalimos viešai reikšti gyvosios atminties, susijusios su sovietinių okupantų žiaurumais ir trėmimais, požiūriu gvildenami keli lietuvių dalininkų Vinco Kisarausko ir Jono Švažo paveikslai. Paryškinamas ir analizuojamas Kisarausko paveiksluose glūdintis istorinis pasakojimas apie pokario pasipriešinimą sovietinei okupacijai, laikytinas aiškia menine antitarybiškumo apraiška, kurįą sumenkina tarp dailėtyrininkų įsigalėjusi nuostata dailininką įsprausti į „nonkonformisto” rėmus. Švažo krikščioniškos simbolikos kupinose Pietose įžvelgiamos nuorodos į trėmimus, taip pat į lietuvių tautai tekusias išgyventi vokiečių ir sovietų okupacijų tragedijas. Svarstoma, kaip įmanoma buvo suvokti tuos paveikslus anuo metu ir kaip jie suvokiami dabar. Autorius teigia, kad suvokimas priklauso nuo besikeičiančio gyvosios atminties ir socialinės žinijos turinio, taip pat nuo socialinių sluoksnių gebėjimo tą turinį įsisąmoninti. Atkreipiamas dėmesys, kad pokario metais buvo pertraukta natūrali gyvosios atminties perdava, tad tarybinės mokyklos auklėtam jaunimui tapo sunku suvokti kai kurias vyresniųjų menininkų kūrybines aliuzijas, užkoduotas prasmes, tad ir įsisąmoninti bendresnį istorinį pasakojimą