Voverė hermeneutiniame rate, arba Lietuvos paveldo apsaugos kryptys

Straipsnyje nagrinėjamos Lietuvos paveldo apsaugos problemos. Autorė teigia, kad didžiausiai paveldo naikinimo veiksnys – teorinio diskurso, bendresnių diskusijų stoka. Nežinojimu grįsti geri norai kenkia Lietuvos paveldui. Darbe siekiama įvardyti kelias aksiologines šiuolaikinės paveldo apsaugos nuostatas ir pažiūrėti, kaip jos reiškiasi Lietuvoje. Straipsnyje teigiama, kad siauras kultūros suvokimas riboja paveldo vaidmenį gyvenime. Paveldą laikome vien ženklu, simboliu, todėl įvaizdį vertiname kur kas labiau nei patį daiktą. Antra, paveldu laikome tik išskirtinius praeities kūrinius ar ypatingus istorijos ženklus, todėl neatsižvelgiame į jo svarbą kasdieniame žmogaus gyvenime. Trečia, atsisakome daugelio paveldo rūšių, taip iškreipdami savo istoriją. Ketvirta, neįvertiname istorinės aplinkos poveikio. Pagaliau, gana retai siejame paveldą su pažinimu, sumenkindami mokslo, mokslininkų ir specialiai parengtų profesionalų vaidmenį apsaugos procese. Išvadose teigiama, kad visi paminėti dalykai įsuko Lietuvos paveldo apsaugą į supriešintų prasmių, verčių, požiūrių ratą. Privalu formuoti išankstinį supratimą, kryptingai pasinaudojant pasaulio sukaupta teorine moksline bei praktine taikomąja patirtimi. Veiksmingą valstybinę sistemą, praktinį paveldo apsaugos įrankį sunku sukurti be teorinės žiūros. Skubiai reikia teorinio diskurso, profesionalų polilogo, kuris padėtų išsiveržti iš šiandieninio improvizuotų mėgėjiškų ginčų rato.The article analyses the issues of cultural heritage protection in Lithuania. The author claims that the most important factor in the destruction of heritage is the lack of theoretical discourse and general discussions. Good wishes based on ignorance undermine the Lithuanian heritage cultural heritage and to see how they are managed in Lithuania. It is noted in the article that narrow cultural perception restricts the role of heritage in life. We see heritage only as a sign or a symbol that is why we value the image more than the thing itself. Secondly, we consider only the exclusive works of the past or particular historical signs to be heritage that is why we do not take into account its importance to person's everyday life. Thirdly, we abandon many types of heritage in this way distorting our own history. Fourthly, we do not appreciate the impact of the historical environment. Finally, we rarely connect heritage with cognition, demeaning the role of science, scientists and specially trained professionals in the process of protection. In the conclusions, it is stated that all the mentioned issues have pushed the Lithuanian protection of cultural heritage into a circle, of opposing meanings, values and views. It is necessary to form an advance understanding using the theoretical scientific and practical application experiences of the world. Without a theoretical view, it is difficult to create an effective state system and a practical tool for protecting heritage. There is an urgent need for theoretical discourse and a polylogue of professionals that would help to break out of today's improvised amateur circle of dispute