Į sukilimą pro rezistencijos akinius

Recenzuojama knyga „Lietuvių tautos sukilimas: 1941 m. birželio 22–28 d.“ (Vilnius, 2011). 1941 m. birželio sukilimas tiesiogiai susijęs su nacistinės Vokietijos okupacijos pradžia, todėl vertinamas nevienareikšmiškai. Egzistuoja įvairios skirtingos sukilimo istoriografijos paradigmos. Užsienio autoriai jį dažniausiai vertina kritiškai. Todėl recenzentas kelia klausimą, kaip recenzuojama knyga koreliuoja su užsienio autorių sukilimo vertinimu. Aptariant pogrindį sovietų okupuotoje Lietuvoje knygoje daugiausia remiamasi jau atliktais tyrimais ir pačių rezistentų atsiminimais. Tai gali padėti susipažinti su lietuviškąja rezistencija menkai apie ją išmanančiam žmogui, tačiau didesnį įdirbį turintis skaitytojas vargu ar sužinos ką nauja. Esminiu knygos privalumu recenzentas įvardija teritorinio principo paisymą bei lietuvių karių dalyvavimo sukilime klausimo aptarimą. Sukilimas aptariamas detaliai, remiantis gausia archyvine medžiaga. Tačiau gausi medžiaga knygos tekstą apsunkina ir perkrauna detalėmis. Recenzento nuomone, knygos autoriams reikėjo skirti didesnį dėmesį tiems klausimams, kurie iki šiol kelia daug diskusijų ir nesutarimų. Vienas iš jų – kokios buvo sukilimo sąsajos su išpuoliais prieš žydus. Apibendrindamas knygos vertę recenzentas akcentuoja, kad ji neužpildo visų informacijos spragų, susijusių su sukilimu. Tačiau jam skirtų knygų pasirodymas bet kuriuo atveju yra sveikintinas