Salą pasirinkusi barbarų tauta

Gintaro Beresnevičiaus eseistika visuomet susilaukdavo didelio publikos palaikymo, susižavėjimo arba susidomėjimo. Tačiau pabandytos įvilkti į kitokį, literatūrinį, o ne eseistikos rūbą rašytojo mintys ir įžvalgos liko beveik neaptartos. Šįkart buvo susirūpinta pačia lietuvių literatūra kaip tokia – joje esą kaip maras plinta postmodernizmo užkratas, netgi Beresnevičių paskatinęs sukurpti euroromaną. Taigi romanas „Paruzija“ susilaukė nevienareikšmių vertinimų. Rašytojas romane pateikia akibrokštą – Lietuvą pavadina sala. Kas tai – postmodernus žaidimas galimomis žodžio sala reikšmėmis, teigiant, „kad upių supamos salos bemaž ne salos“, tačiau Lietuvą galima laikyti kad ir upių supama sala? Įvairių savo kuriamų personažų lūpomis Beresnevičius pateikia ne vieną galimą požiūrio tašką, iš kurio į Lietuvą galima pažvelgti kaip į salą. Skaitytojui tarsi paskaitoje aiškinami tiek su geografija, geopolitika, tiek su mąstymo būdu, kultūra susiję lietuvio, kaip salos gyventojo, aspektai, ypač akcentuojant tautos mentalitetą. Romane daug kur kalbama apie nedėkingą geopolitinę Lietuvos situaciją, kuri daugeliui skaitytojų visų pirma siejasi su dar labai artima sovietine praeitimi. Romane vardijami iš spaudos žinomi šių dienų faktai, Lietuvos realijos. Skaitytojas juos atpažįsta (romane laikas įvardijamas konkrečiai – trečiasis tūkstantmetis). Romane sąmoningai užsidedamas lietuvio kitoniškumo, skirtingumo nuo aplinkos akcentas neturėtų būti traktuojamas neigiamai, priimamas kaip vienas iš provincialumo kompleksų. Sala Beresnevičiaus tekstuose akcentuoja ne tiek Lietuvos uždarumą, ribas, kiek kitoniškumą, iškritimą iš pasaulinio konteksto. Lietuva laikoma savotišku užribiu, kur nebegalioja įprastinės normos