Literatūros kritika šiuolaikinėje Lietuvoje: institucijos refleksija

Literatūros kritikai priskiriama labai daug skirtingų funkcijų, ir tik labai retas konkretus tekstas atlieka jas visas. Straipsnyje pasiūlytas literatūros kritikos skirstymas į lygmenis yra sąlyginis ir nepretenduoja būti vienintelis, tačiau praktiniais sumetimais literatūros kritiką yra lengviau aptarti ne kaip vieną instituciją, o kaip kelias, turinčias bendrą objektą, bet skirtingą santykį su juo ir skirtingas funkcijas. Tai leistų išsamiau įvertinti esamą padėtį, nustatyti, kas atlieka kokias funkcijas, o tik tada svarstyti, kurios iš tų funkcijų yra daugiau ar mažiau pageidaujamos ar kaip jas tobulinti. Norint pagrįsti paties literatūros lauko autonomiškumą, reikalingi atskaitos taškai už jo ribų. Tokie atskaitos taškai yra idelogijos, kurios užpildo lauko kolektyvinio intencionalumo turinį ir sudaro tikrąsias priežastis veikti. Jų stingant, literatūros laukas pasidaro visiškai priklausomas arba nuo finansavimo šaltinių ir ekonominių paklausos ir pasiūlos dėsnių, arba nuo akademinio lauko ir jam būdingo konformizmo, ir kritika virsta „parazitiniu lygmeniu“, dirbtinai atskiriančiu meną nuo suvokėjo, naikinančiu betarpiškumą. Pirmiausia reikia nustatyti, įvardyti ir atpažinti literatūros lauko veikėjų ideologijas ir nuostatas (t. y. individualaus ir kolektyvinio intencionalumo turinį) savo veiklos ir jos objekto atžvilgiu, tada tos nuostatos leistų aiškiau įvardyti kiekvienos pozicijos funkcijas ir deontines galias ir būtų paprasčiau kalbėti apie tų darbų organizavimą ir finansavimą