Asmenybės šviesa: dvidešimt metų greta advokato Vitalijaus Kumpikevičiaus

It was, perhaps around 1963. These may seem like very old times to the young, but, for me, it is like yesterday. I was working as a lawyer in Vilnius back then, when I was sent to work professionally in Klaipėda. Safes were being looted brazenly one by one by someone from governmental offices and businesses in Klaipėda. Matters had to be clarified. Suspects were detained, but, unfortunately, they proved to be the wrong people, so they were released again. Lawyers were invited to participate in the process of those interrogations. That was when I first met Vitalijus Kumpikevičius, who was also a lawyer. Even today, I can be looking through the window of a high-rise building and seemingly see Vitalijus Kumpikevičius walking past along with Liudvikas Narcizas Rasimavičius, who later became a signatory to the 1990 Act of Independence and shortened his name to Rasimas. Both men carried a very dignified air and seemed totally independent to me. The way they carried themselves and their mannerisms were obviously those of the intellectuals who had lived and worked during the Independent Lithuania of the interwar period. I had seen men such as those after 1941, before the harsh reality of the war and the occupation had not yet managed to destroy them.Šį rašinį galima laikyti Vytauto Didžiojo Universiteto Teisių fakulteto absolvento likimo ir profesinio gyvenimo istorija. Atsiminimuose rašoma apie žinomą Lietuvos advokatą Vitalijų Kumpikevičių. Teisininko išsilavinimą jis buvo įgijęs prieškario Vytauto Didžiojo Universitete. Dirbo taikos teisėju, sprendė smulkias civilines ir baudžiamąsias bylas. Buvo įstojęs į Tautininkų partiją. Atėjus sovietų valdžiai buvo suimtas ir nuteistas už tariamą antitarybinę veiklą. Archyvuose išlikusioje byloje sovietinis tardytojas yra įrašęs, jog siūlo V. Kumpikevičiui skirti mirties bausmę. Tiksliai nėra žinoma, kodėl jis buvo ištremtas į Sibirą ir ten miško darbuose buvo suluošintas. Sužalotas dešinės kojos kelio sąnaris. Po Stalino mirties buvo amnestuotas ir priimtas advokatūron. Ilgą laiką praktikavo Klaipėdoje. Prisiminimų autorius rašo, jog V. Kumpikevičius ir advokatas Narcizas Liudvikas Rasimas – Rasimavičius buvo jam žmogaus, dirbančio advokatu, pavyzdžiu. V. Kumpikevičius nenuolaidžiavo sovietinių tardytojų savivalei. Nesutikdavo pasirašyti neteisingai surašytus tardymo protokolus. Jis kasdieną daug skaitė ir siekė didesnio bendrojo bei teisinio išsilavinimo. Advokatas buvo švarios sąžinės. Išugdė gabių ir talentingų mokinių, tokiu kaip Dr. Zita Šličytė ir kt. Mirė tiesiog po teismo posėdžio Klaipėdoje. Palaidotas Šiauliuose. 2009 m. birželio 18 d. Klaipėdoje įvyko iškilmingas Lietuvos advokatūros advokatų tarybos posėdis, skirtas advokato Vitalijaus Kumpikevičiaus 100-osioms gimimo metinėms. Advokatai Tautos kančios memoriale pagerbė atminties įrašą, skirtą advokatui V. Kumpikevičiui. Šia proga žodį tarė Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininkas Leonas Virginijus Papirtis. Iškilmingo advokatų tarybos posėdžio metu pranešimus skaitė Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininkas Leonas Virginijus Papirtis, dr. Zita Šličytė, dalyvavo Vilniaus universiteto docentas dr. Dainius Žalimas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė. Savo atsiminimais apie advokatą V. Kumpikevičių dalinosi Lietuvos advokatūros advokatų tarybos narys advokatas Jonas Kairevičius