Emilio Betti versus Hans-Georg Gadamer: the dilemma of hermeneutical understanding of meaning

Straipsnio tikslas – apibrėžti Emilio Betti vartojamas sąvokas, eksplikuoti pagrindines jo metodinės hermeneutikos nuostatas, nurodyti esmines jam rūpimas hermeneutinių tyrimų problemas ir išryškinti Betti „metodinės hermeneutikos“ bei Hanso Georgo Gadamerio „filosofinės hermeneutikos“ esminius skirtumus ir nesutarimus. Betti priėjo kaltinamąją išvadą, kad Gadameris interpretuojamojo autoriaus objektyvią reikšmę pavertė interpretuojančiojo subjektyviu ir istoriškai kintančiu reikšmingumu, atvedusiu į reliatyvizmą. Straipsnyje pirmiausia įrodinėjama, kad autoriaus arba „objekto autonomijos“ prasminis krūvis prieš Betti valią dėl „perimančio rūpinimosi“ pranyksta ir persikelia į interpretatoriaus, kuris yra įsigyvenęs į objektyvumą, sąmonės plotmę. Taip jis tampa priklausomas nuo interpretatoriaus rekonstruojančių užmojų, kuriuos lydi tam tikri metodologiniai sumanymai. Kai Betti pabrėždamas „objekto autonomijos“ svarbą teigė, jog „svetimos dvasios“ objektyvumas pasiekiamas per interpretatoriaus kongenialų įsigyvenimą į ją – Aš įsigyvenimą į Tu, – jis tam tikru atžvilgiu „svetimai dvasiai“ ne suteikė objektyvųjį „svorį“, bet jį atėmė. Kitaip tariant, ne sustiprino, bet susilpnino dvasios autonomiją. Antra, nepagrįsta laikoma Betti išvada, kad gadameriškasis interpretatorius, remdamasis „pilnaties numatymu“, užgrobia tiesos monopoliją, kuri jam tampa jei ne nuosavybe, tai kontrolės instancija. Trečia, nepagrįsta laikoma Betti išvada, jog Gadamerio „filosofinė hermeneutika“ paneigia „objekto autonomiją“ ir todėl veda prie reliatyvizmo. Gadamerio „filosofinė hermeneutika“ numato teksto prasminio turinio autonomiją – ne tik interpretatoriaus, bet ir kūrybos autoriaus bei pirminio skaitytojo atžvilgiu. Ketvirta, teigiama, jog Gadamerio hermeneutinio supratimo efektas yra tas, kad jis ne subjektyviai iškreipia prasmės ar tiesos objektyvumą, kaip norėjo parodyti Betti, bet išskleidžia ir apnuogina interpretacijos subjektyvumą – kaip teisėtą arba neteisėtą – to, kas buvo parašyta ar pasakyta, atžvilgiu.Paper aims to define the terms used by Emilio Betti, explicate the basic attitudes and the essential problems of his methodical hermeneutics, and highlight fundamental differences and disagreements between Betti’s "methodical hermeneutics" and Hans-Georg Gadamer’s "philosophical hermeneutics". Betti came to the indictment that Gadamer turned the objective meaning of the author to subjective and historical significance which had led to relativism. The paper first argues that objective meaning of the author or the "autonomy of the object", against the will of Betti, disappears and moves to the realm of consciousness of the interpreter. When Betti claimed, emphasizing "autonomy of the object", that objectivity of the "alien spirit" is achieved through the interpreter’s congeniality, he has not strengthened but weakened the autonomy of the spirit. Second, Betti is wrong in stating that Gadamer’s interpreter, referring to the "anticipation of the fullness", occupies the monopoly of the truth of which he becomes the instance of ownership or control. Third, Betti is wrong in stating that Gadamer’s "philosophical hermeneutics" denies the autonomy of the object, and thus leads to relativism. Gadamer’s "philosophical hermeneutics" provides the autonomy of the text not only with respect to the interpreter, but also with respect to the creativity of the author and the primary reader. Fourth, the article states that the effect of Gadamer’s hermeneutical understanding is that it does not subjectively distort the meaning of truth or objectivity, as Betti wanted to show, but expands and exposes the subjectivity of interpretation – as a legitimate or illegitimate – with respect to what has been written or said