Sport activities: the relation of ethical theories and pracsis field

Skirtumas tarp deklaruojamų sportiško (garbingo) elgesio normų, rekomendacijų, direktyvų ar principų ir konkretaus sportininko ar sportininkų elgesio (Miah, 2004) reiškia, kad etinės problemos sporte apima ne tik žmonių kaip asmenybių tarpusavio santykių normavimą, bet ir kontekstą, kuriame vyksta sportinė veikla: organizacijos kultūra, institucijų etika, socialinis teisingumas, sporto politika. Galimybių įvairovė, nauji saviraiškos būdai, kvapą gniau žiantys sportininko veiklos rezultatai, susiję su asmenine rizika sveikatai ar net gyvybei, vis dažniau kelia klausimą, ar turi ir kokią prasmę turi sportas šiandien? Kokius etinius sprendimus priima tie, kurie nusako sportiško kūno ir sportiško charakterio vertę šiuolaikinėje rinkoje? Ar prisiima ir kaip prisiima atsakomybę tie, kurie skatina rizikuoti, jeigu ne sportininko gyvybe, tai jo sveikata ar jo gyvenimo kokybe? Kas nusako etiško sprendimo (Lewis, 1991) ar moralinio pagrindimo (Peery, 1995) šiuolaikiniame sporte „taisykles“? Ar visuomenėje vis dar populiarus sporto kaip sveikatos ir energijos šaltinio mitas, ar šiam mitui vis dar įtaką daro sveikatingumo centrų reklama, modelių atrankos konkursai ir mokslinių tyrimų rezultatai? Etikos paradigmos problema sporte yra susijusi su neigiamų sportinės veiklos padarinių atskleidimu ir atsakomybės už neetiško sprendimo priėmimą sportinėje veikloje prisiėmimu. Sporto kaip socialinio ir kultūrinio reiškinio struktūra, apimanti tris lygmenis: teorinį, veiklos ir institucinį, lemia ir etikos paradigmos pasirinkimo sudėtingumą. Daugelyje sportinę veiklą reglamentuojančių (sporto etika) dokumentų naudojamos trys etikos teorijų grupės; dvi modernios etikos: deontologija – klasikinė teisingo poelgio teorija ir logiškumo (rezultato) teorija, poelgius grindžianti pagal jų labiausiai palankius ir labiausiai nepalankius rezultatus; čia dominuoja „utilitarinis“ suvokimas ir antikinė aristoteliškoji etika, orientuota į asmenybę, pasižyminčią tokiomis dorybėmis kaip drąsa, bendradarbiavimas, užuojauta, dorumas, teisingumas, patikimumas ir neturinčią tokių ydų kaip bailumas, egoizmas, nesąžiningumas.The difference between declared norms of sportive (honourable) behaviour, recommendations, directives or principles and concrete behaviour by an athlete or athletes (Miah Andy, 2004) means that ethical problems in sport involve both normalization of interrelations between people as personalities and the context where sportive activity occurs: culture of the organization, ethics of institutions, social justice, sportive policy. A variety of possibilities, new ways of self-expression, breathtaking results of the activity by an athlete related to a personal risk for health or even life more and more often raise a question if sport has a meaning and what meaning it has today? What ethical decisions are made by those ones who define the value of a sportive body and a sportive character in the modern market? Do these ones who encourage risking a athlete’s life or at least his/her health or life quality take responsibility and how do they take it? What defines the “rules” of the ethical decision (Lewis, 1991) or moral reasoning (Peery, 1995) in the modern sport? Is the myth of sport as of the source of health and energy still popular in the society, is this myth still influenced by the promotion by wellness centres, model selection contests and results of scientific researches? The problem of the ethical paradigm in sport is related to revealing of negative results of sport activity and taking responsibility for making an unethical decision in sport activity. The structure of sport as of a social-cultural phenomenon include three levels: a theoretical, an active and an institutional ones, also influences the complexity of choosing the ethical paradigm. According to S. J. Overman (1997), in many documents to regulate sportive activity (sportive ethics), three groups of ethical theories are used; two modern ethics: deontology - classical theory of a right action and theory of logics (result) which reasons actions according to their most favourableand unfavourable results; „utilitarian“ understanding and antique Aristotelian ethics dominates here that is oriented to the personality who has such virtues as courage, collaboration, compassion, moral, justice, reliability and does not have such vices as cowardice, egoism, dishonesty