The upbringing dimension of religious education and attitude of X city religion teachers to it

Tyrimo problema: šiuolaikiniame religiniame ugdyme auklėjamajai dimensijai skiriama nepakankamai dėmesio; dominuoja dalykinis ugdymas ir žinių perteikimas. Tyrimo tikslas – apibūdinti auklėjamąją religinio ugdymo dimensiją ir identifikuoti X miesto tikybos mokytojų požiūrį į ją. Teoriškai pristačius auklėjimo sampratą ir apibūdinus jos svarbą ugdymo sistemoje, atliekamas tyrimas, kuris leistų suvokti, kaip tikybos mokytojai mato save mokyklinio ugdymo procese ir kokią auklėjamąją veiklą vykdo. Tyrimo hipotezė: apklaustieji X miesto tikybos mokytojai ne tik perteikia ugdytiniams žinias, susijusias su tikėjimu, tačiau ir, auklėdami jauną žmogų, telkiasi priemones ir metodus, grindžiamus krikščioniškomis vertybėmis. Bakalauro darbe atlikto tyrimo rezultatų analizė leidžia daryti šias pagrindines išvadas: 1. Literatūros analizė atskleidė, kad krikščioniškasis auklėjimas apima visą žmogaus asmenį, su visais jo privalumais ir trūkumais, jis padeda augti ir tobulėti asmeniui, nepriklausomai nuo amžiaus ir gyvenimo situacijos. Krikščioniškosios antropologijos centras yra Jėzus Kristus, kuris yra pavyzdys kiekvienam krikščioniui. Krikščioniško auklėjimo užduotys yra: 1. vadovavimas visapusiškam darnios asmenybės brendimui; 2. tikinčiųjų bendruomeniškumo ugdymas; 3. visapusiškas žmogaus įkultūrinimas; 4. auklėjimas šeimai. Taigi krikščioniškas auklėjimas apima visą žmogaus asmenį, t. y. visus jo egzistavimo aspektus, tiek individualiu, tiek socialiniu lygmeniu. 2. Krikščioniškasis auklėjimas nėra humanistinis ugdymas, kuris savo metodologinėmis prielaidomis abstrahuojasi nuo Dievo. Jis taip pat skiriasi nuo religinio ugdymo. Vietoj krikščioniško auklėjimo tikslingiau kalbėti apie krikščionišką pašaukimą. Ne dėl to auklėjimas yra krikščioniškas, kad taikomas pakrikštytiesiems, o visų pirma todėl, kad atkreipia dėmesį ir atsiveria holistiniam žmogaus, kurį Dievas pakviečia vardu, pašaukimui. Svarbus krikščioniško auklėjimo bruožas yra tai, kad akcentuojama paties žmogaus asmens svarba – iškeliamas asmuo, o ne tai, ką jis turi. 3. Remiantis atlikto empirinio tyrimo rezultatais, galima teigti, kad mokyklose tarnystę atliekantys tikybos mokytojai ne tik perteikia ugdytiniams tikėjimo tiesas, bet taip pat atsakingai žiūri į jaunosios kartos auklėjimą. Tikybos mokytojai paveikia mokinius kurdami gerus tarpasmeninius santykius, nelieka abejingi situacijoms, kurios peržengia deramo elgesio normas, nedelsiant reaguodami į neteisingus mokinių veiksmus per asmeninius pokalbius, ieškodami ugdytinių netinkamų nuostatų priežasčių, nurodo mokiniams jų poelgių moralinį aspektą bei formuoja tinkamą elgesį.The research objective – the upbringing dimension of religious education. The research aim – to describe the upbringing dimension of religious education and identify X city religion teachers attitude to it. Theoretically introducing the concept of upbringing and describing its importance in the educational system, a study is carried out to make it possible to understand, how religion teachers see themselves in the process of school education and what educational activities they carry out. The research hypothesis: respondents X city religion teachers not only convey the knowledge to the students,relaited to faith, but educating a young person mobilize tools and methods, based on Christian values. The analysis of results acquired by research in bachelor‘s study leads to the following main conclusions: 1. Literature analysis revealed, that Christian education involves the whole human person with all his advantages and disadvantages, it helps a person to improve, regardless of age and life situation. Center of Christian Anthropology is Jesus Christ, who is an example to every christian. The tasks of Christian education are: 1. leadership for the full development of a harmonious personality; 2. community development of believers; 3. comprehensive human inculturation; 4. family upbringing. So Christian education includes the whole human person, i.e. all aspects of his existence, both a social and individual level. 2. The Christian education is not humanistic education, which abstracts from God by its methodological assumptions. Instead of the Cristian education it is more expedient to speak of the Christian vocation. Not because education is Christian that applies to the christen, but first of all, that pays attention and opens to a holistic human, whom God invites on name, for vocation. An important feature of Christian education is that emphasizing the importance of the human person himself – the person is raised, not what he has. 3. Based on the results of the empiric study, it can be said, that serving in schools religio teachers not only convey the truths to the students, but look responsibly at the younger generation education. The religion teachers affects students creating good interpersonal relationships, do not remain indifferent to situations, that go beyond the norms of proper conduct, immediately responding to the wrong actions of students‘ through personal interviews, looking for reasons for inappropriate educational attitudes. Point out the students the moral aspect of their actions and form appropriate behavior.Katalikų teologijos fakultetasReligijos studijų katedr