Ar arbitražinių išlygų taikymas standartinėse vartotojų sutartyse turėtų būti teisiškai pripažįstamas?

Arbitration is often considered as the most popular part of the alternative dispute resolution mechanisms (ADR). It is a technique used to resolve various disputes outside the courts; unlike conciliation or mediation the parties to a dispute agree to have a third neutral party – an arbitrator who is given the power of determination to help resolve their dispute. Arbitration is praised for being quicker, cheaper, more liberal, confidential, etc. - way for parties to resolve virtually all kinds of disputes. Variety of ADR benefits has caused many legal systems to incorporate ADR into their legal systems. It was however mainly used most for resolving commercial disputes between legal entities. However arbitration clauses found their way into standard consumer contract dispute resolution. These are contracts between a natural person – consumer and legal entity – trader. Arbitration can either be voluntary or mandatory. Usage of mandatory arbitration clauses of mandatory arbitration clauses in standard consumer contracts has caused uproar among the legal community in both common law and civil law legal systems. Thus the aim of this paper was to answer whether arbitration clauses should be lawful in standard consumer contracts? In addition this paper sought to find out whether consumer interests are and whether they will be respected and protected. In order to provide an answer, the focus of this paper was to provide as comprehensive analysis as possible. This analysis was done by: 1) providing short examination of American approach; 2) detailed and extensive analysis of European legislative acts and case-law in regard to arbitration; 3) positives and negatives of arbitration, with a more detailed analysis of the negatives; 4) final chapter of this paper was dedicated to Lithuania where lessons were drawn and a model arbitration institution to be used in Lithuania for standard consumer contract dispute resolution was suggested; in addition an extensive list of suggestions were drawn for Lithuania. Due to the grandiose scale of this thesis and in order to stay consistent this paper had to shift focus from American and EU legal act and case-law comparison towards the detailed and extensive analysis of EU legal acts and case-law concerning standard consumer contract arbitration. This paper considers final chapter the most valuable since it talks about Lithuania.Šiame teisės magistro darbe yra keliamas klausimas – ar arbitražinių išlygų taikymas standartinėse vartotojų sutartyse turėtų būti teisiškai pripažįstamas? Darbo tikslas – pateikti nešališką ir visapusišką atsakymą į iškeltą klausimą, įvertinti materialinę bei teisinę vartotojo kaip fizinio asmens, apsaugos būtinybę ir pateikti detalią šiai temai aktualių teisės aktų ir teismų priimtų sprendimų analizę. Antrinis darbe iškeltas tikslas, siekia šia tematika Lietuvai pateikti sąrašą naujų idėjų, pasiūlymų ir sprendimų. Tarptautinėje teisinėje bendruomenėje arbitražas yra laikomas vienu populiariausių alternatyvių ginčo sprendimo mechanizmo priemonių. Ši technika naudojama įvairaus pobūdžio ginčų sprendimui už teismo ribų. Skirtingai nei kitose alternatyviose ginčo sprendimo technikose – taikinime ir tarpininkavime, ginčo šalys, pasirinkusios arbitražą, sutinka, kad jų ginčą išspręstų trečioji neutrali šalis t.y. arbitras. Minėtu atveju, arbitras iš principo atlieka teisėjo funkcijas, taigi turi galią galutinai išspręsti nagrinėjama ginčą. Arbitražas dažnai giriamas už tai, kad yra greitesnis, pigesnis, daugiau laisvės, konfidencialumo ir pan. suteikiantis alternatyvus būdas šalims išspręsti praktiškai visų rūšių ginčus. Tačiau šis pozityvus vertinimas nėra visuotinai priimtas. Tarptautinėje bendruomenėje gausu autorių, teisininkų ir apžvalgininkų arbitražo teikiamus privalumus vertinančių prieštaringai. Privalumų gausa, ne vieną teisinę sistemą paskatino įtraukti alternatyvius ginčo sprendimo mechanizmus į savo teisines sistemas. Vis dėl to alternatyvaus ginčo sprendimo mechanizmai plačiausiai paplito sprendžiant komercinio tipo ginčus, kilusius tarp juridinių asmenų. Laikui bėgant, arbitražas ėmė tiesiogiai veikti ir fizinius asmenis – vartotojus. Šis poveikis vartotojus pasiekė per arbitražinių išlygų įtraukimą į standartines vartotojų sutartis. Standartinės vartotojų sutartys yra kontraktai, sudaryti tarp fizinio asmens – vartotojo ir juridinio asmens – prekybininko. Arbitražiniai susitarimai gali būti dvejopo pobūdžio – savanoriški ir privalomi. Nepaisant arbitražo teikiamų privalumų, privalomų arbitražinių susitarimų išlygų įtraukimas į standartines vartotojų sutartis sukėlė audringą diskusijų ir kritikos bangą ne tik bendrojoje anglosaksų, bet ir kontinentinės teisės bendruomenių viduje. Galiausiai šios diskusijos privedė prie pasiskirstymo į dvi aiškias barikadų puses – palaikančius ir skatinančius arbitražinių išlygų taikymą standartinėse vartotojų sutartyse bei tam prieštaraujančius. Šiame darbe atsižvelgiama į tai, kad Lietuvos Respublikoje alternatyvūs ginčo sprendimo būdai visuomenėje nėra gerai žinomi. Įžangoje pateikiama trumpa bendro pobūdžio informacija apie tai kas yra arbitražas. Siekiant darbe nustatytų tikslų įgyvendinimo buvo naudojami šie teoriniai ir empiriniai tyrimo metodai: 1) lingvistinis teisės aiškinimo metodas; 2) analogijos metodas; 3) sisteminiai analizės metodas; 4) loginis ir analitinis metodai; 5) mokslinės literatūros analizė ir kt. Remiantis atliktais tyrimais ir analize, pateikta keturiuose šio rašto darbo skyriuose, galima daryti šias išvadas: 1. Nors Europos Sąjunga ir Lietuva anksčiau atmetė arbitražo naudojimą, sprendžiant ginčus, kylančius iš standartinių sutarčių, tačiau tematikai aktualių teisės aktų ir bylose pateiktų teismo sprendimų analizė įrodo, kad situacija pasikeitė. Europos Sąjungos vartotojai ir prekybininkai bendrai formuoja nuolatos besivystančią vidaus rinką, kuri sudaryta iš 28 sąjungos narių valstybių, 510 milijonų piliečių ir plataus spektro prekybininkų. Darbe išaiškinama nuomone – visi vidaus rinkos nariai turi turėti teisę pasirinkti jiems patogiausią ginčų sprendimo būdą. Tinkamai įgyvendinti alternatyvūs ginčo sprendimo būdai (ADR) ir alternatyvūs ginčo sprendimo būdai internete (ODR) suteiktų daugiau galimybių vartotojams ir prekiautojams. Tai teigiamai paveiktų pasitikėjimą vidaus rinką, ir skatintų tarptautinę prekybą tarp sąjungos valstybių narių. Šis darbas pažymi pasirinkimo laisvės svarbą, vertina ir palaiko galimybę rinktis iš įvairių būdų, skirtų ginčams spręsti. 2. Darbe formuojama išvada, kad arbitražinių sąlygų naudojimas standartinėse vartojimo sutartyse nedaro šių sutarčių per se nesąžiningomis ar neleistinomis. Priešingai, šis darbas visapusiškai skatina naudoti ADR ir ODR mechanizmus kaip teigiamą alternatyvą teismui. Kalbant apie ginčų, kylančių iš standartinių vartojimo sutarčių nagrinėjimą, darbe laikomasi nuomonės, kad arbitražas gali tapti efektyvesne instituciją už teismą. Fiziniai asmenys, arbitražo institucijoje, savo žinias ir gebėjimus sutelktų į vartojimo sutarčių ginčus, į klausimus ar problemas, iškylančias šioje tematikoje. Reziumuojama, kad minėtu atveju arbitras būtų geresnis šios srities specialistas nei teismo teisėjas, nes arbitro žinios būtų telkiamos vienoje konkrečioje srityje. 3. Atsižvelgiant į darbe pateiktą Portugalijos pavyzdį, Lietuvoje turėtų būti įsteigta panašaus pobūdžio arbitražo institucija, koncentruota į ADR ir ODR mechanizmų teikimą suinteresuotoms šalims. Minėta institucija turėtų buti atskira nuo Vilniaus Komercinio Arbitražo Teismo. Atsižvelgiant į šiame darbe analizuotą neigiamą „pasikartojančio-žaidėjo“ efektą egzistuojantį arbitraže, ši institucija ir joje dirbantys fiziniai asmenys turėtų siekti kuo įmanomai aukštesnio visuomenės pasitikėjimo reprezentuojama institucija. Priešingu atveju, esant šališkumo prezumpcijai, vartotojai ir prekybininkai šios institucijos vengs. Jei arbitražo institucija bus patikima, ADR ir ODR mechanizmai turės galimybę vystytis ir suteiks vertingą alternatyvą teismams Lietuvoje. 4. Šiame darbe pateiktos Europos Žmogaus Teisių ir Europos Teisingumo Teismo bylų analizė ir sprendimai leidžia daryti išvadą, kad arbitražinių išlygų taikymas standartinėse vartotojų sutartyse nedaro šių susitarimų per se neleistinais ar nesąžiningais. Europos Sąjungos teisės aktai nėra kliūtis vartotojų ginčų spręsti arbitraže. Teiginį patvirtina šiame darbe nagrinėti (nauji) Europos Sąjungos teisės aktai –reglamentas ir direktyva, kurie išreiškia itin svarbią ADR ir ODR mechanizmų įgyvendinimo svarbą visose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Taigi, šio teisės magistro darbo nuomone, arbitražinių išlygų vartojimas standartinėse vartotojų sutartyse turėtų būti teisiškai pagrįstas, tačiau tik tuo atveju, jei vykdomos Europos Sąjungos teisės aktuose nurodyti reikalavai ir suteikiami aukščiausia vartotojų teisinių interesų apsauga.Vytauto Didžiojo universiteta