Whether national jurisdiction criteria established in Article 787 of Civil Procedure Code of Lithuania may be applied without estimating a civil dispute connection with Republic of Lithuania?

Magistro darbe, remiantis tyrimo šaltiniais, siekta ištirti ir įrodyti, kad nacionaliniai teismingumą nustatantys kriterijai privalo būti taikomi tik esant ginčo ir teismo valstybės ryšiui, o siekiant tinkamai įvykdyti teisingumą – kriterijai, kurie patys savaime negarantuoja ginčo ir teismo valstybės ryšio, leistini išimtinais atvejais, kuomet tai vienintelis būdas atsakovą patraukti civilinėn atsakomybėn. Taip pat siekta išanalizavus kriterijus, kurie negarantuoja ginčo ir teismo valstybės ryšio, aptarti jų taikymo teisėtumą ir galimumą, atskleisti praktines problemas, su kuriomis susiduria teismai, tarpusavyje derindami skirtingų valstybių nacionalinius teismingumo nustatymo kriterijus, nurodyti tų problemų priežastis, pateikti jų sprendimo būdus, apibrėžti teismų praktikos poziciją. Atlikus tyrimo analizę buvo įrodyta, kad „tam tikras“, „esminis“ ir „glaudus“ civilinio ginčo ryšys su teismo valstybe – būtinas ir neatsiejamas nuo teisingumo vykdymo. Ši nuostata plėtojama pasauliniu mastu ir įtvirtinta tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės šaltiniuose. Darbo metu išryškėjo valstybių siekis vienodinti teismingumą nustatančias taisykles, eliminuojant ginčo ir teismo valstybės ryšio nesukuriančius nacionalinius teismingumo kriterijus. Šią tendenciją ryškiausiai atskleidžia ES valstybių narių lygmuo, pasisakantis, kad ryšys tarp bylos ir teismo valstybės – privalomas ir neatsiejamas nuo teisingumo. Dar vienas ryškus siekis vienodinti teismingumo taisyklių gausą – tarptautinių savitarpio pagalbos ir bendradarbiavimo sutarčių pasirašymas, kuomet valstybės yra privilegijuotos pasinaudoti diskrecijos teise nusistatyti savo gyventojų teises ir laisves užtikrinančias teismingumo taisykles, tad privilegijuotos atsisakyti ginčo ir teismo valstybės ryšio negarantuojančių kriterijų. Likusi didžioji pasaulio valstybių dalis, privalo gerbti gausybę nacionalinių teismingumo taisyklių su nenuspėjamais kriterijais. Taip faktiškai užkertama galimybė pasinaudoti teisinio numatomumo ir tikrumo principais, apsunkinama fundamentali teisė dėl pažeistų subjektinių teisių gynimo prieinamumo, tad dalinai ir teisingumo vykdymo. Lietuvos teismų praktika pasisako, kad ryšys tarp teismo valstybės ir ginčo – būtinas, tačiau tendencija vadovautis nagrinėjamu CPK 787 str. – ryškesnė, nes prioritetu linkstama laikyti grėsmės, jog teismo sprendimas užsienio valstybėje gali likti neįvykdytas, šalinimą, o ne subjektinių interesų gynimą, teisės principų taikymą, teisingumo vykdymą. Tokį formuojamos praktikos prieštaringumą lemia: 1) menka teismų praktika, 2) nurodymų kaip taikyti tarptautinį teismingumą reglamentuojančius teisės aktus stoka. Pabrėžtina, kad LAT savo praktikoje palaiko visiškai priešingą poziciją.The hypothesis discussed in this work is related to the question of whether national jurisdiction criteria established in Article 787 of Civil Procedure Code of Lithuania may be applied without estimating a civil dispute connection with Republic of Lithuania, or in other words, with the country of court. The main task of the work is, basing on the research sources, to investigate and prove that national criteria for identification of jurisdiction must be applied only when there is a presence of connection of dispute with the country of court, and in cases of suitable exercise of justice– criteria, which itself do not guarantee the relation of the dispute and the country of court are permissible only in exceptional cases when there is no other way to impose a civil liability on the defendant. The analysis of criteria, which do not guarantee the connection of dispute and the country of court, helped to reveal the lawfulness and possibility of their application, practical problems faced by the courts, when coordinating between each other national jurisdiction criteria of different countries, also to identify the main reasons of these problems, to present their probable solutions and finally to define the position of court practice. The research analysis helped to prove that „certain“, „substantial“ and „close“ relation of civil dispute and the country of court is necessary and indispensable from the execution of justice. This viewpoint is being developed all over the world and was included in national, as well as international legislation. In the course of work it was revealed that different countries were aiming at unification of rules of identifying jurisdiction by eliminating national jurisdiction criteria, not related with the connection between dispute and the country of court. This tendency especially noticed in EU countries level, where the connection between dispute and the country of court is obligatory and indispensable for justice. Another emphatic aim to unify the abundance of rules of jurisdiction is to sign international treaties for mutual assistance and cooperation, by which countries are privileged to exercise their right of discretion to identify the rules of jurisdiction, guarding the rights and freedoms of their citizens, and hence exercising their privilege to refuse such jurisdiction criteria, which do not guarantee the connection of dispute and the country of court. As a result, the rest of the world (which is supposed to be the biggest part of all countries) should respect the big variety of national rules of jurisdiction with unpredictable criteria. Such a situation actually precludes the possibility to apply the principles of legal prediction and certainty. At the same time the fundamental right of accessibility for defence of subjective rights is burdened, therefore the implementation of justice is also partially burdened. The Lithuanian court practice tells that the connection between dispute and the country of court is obligatory, however the tendency towards Article 787 of the Civil Procedure Code is clear, because the main priority is given to the elimination of threats that the resolutions of court will not be implemented in a foreign country, but not to protection of subjective rights, the practice of legal principles or the exercise of justice. The aforementioned discrepancy of such practice first of all depends on: 1) poor court practice; 2) the lack of instructions to the application of legal acts, regulating the execution of international jurisdiction. It is noted that practice of the Lithuania Highest Court supports the completely opposite point of view.Vytauto Didžiojo universiteta