Does Interpretation of the Definition of Statute of Limitations on Criminal Liability According to the Practice of the SCL not Violate the Presumption of Innocence?

Baudžiamosios atsakomybės senaties terminai – tai Baudžiamajame kodekse įtvirtinti terminai, kuriems suėjus, nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Tai reiškia, kad nusikalstamą veiką galimai padaręs asmuo išvengia jo atžvilgiu priimamo apkaltinamojo teismo nuosprendžio, kaip valstybės taikomų priemonių – pasmerkimo valstybės vardu, bausmės paskyrimo, teistumo – įgyvendinimo. Taigi, senaties terminai yra asmeniui sukurta valstybės apsauga nebūti persekiojamam neribotą laiką už nusikalstamą veiką, kartu pati valstybė taip įsipareigoja atsakyti už netinkamai ar ne laiku įvykdytas pareigas. Pažymėtina, kad asmens atžvilgiu pradėtas baudžiamasis persekiojimas, pareikštas įtarimas, kuris vėliau tampa kaltinimu, asmeniui jau sukelia tam tikras pasekmes. Bylą su kaltinamuoju aktu perduodant teismui yra aiškiai išreiškiama valstybės kaltintojo pozicija, kad surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių įrodyti asmens kaltę. Teisme bylų nagrinėjimas paremtas viešumo principu, tad neretai apie padarytą nusikalstamą veiką ir jos padarymu kaltinamą asmenį informuojama visuomenė, kas sudaro pagrindą abejoti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens garbe, reputacija, taip sukeliant tam tikrą žalą. Suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, teismų manymu, kad asmuo išvengtų bet kokių padarinių, pakanka remtis nekaltumo prezumpcijos principu ir nutraukti bylą, nepasisakant dėl asmens kaltės. Neretai tokiose nutartyse kartu konstatuojama, kad bylos nutraukimas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui negali būti tapatinamas su asmens išteisinimu. Toks konstatavimas asmeniui, kuris pagal įstatymą nebėra laikomas nei įtariamuoju, nei kaltinamuoju, sukuria niekur neįtvirtintą ir neapibrėžtą teisinį statusą „galimai padaręs nusikalstamą veiką“, kadangi žala garbei ir reputacijai jau padaryta, o teisė būti išteisintam reabilituojančiais pagrindais pagal įstatymą nesuteikta. Siekiant išsamesnio darbo temos problematikos atskleidimo, analizuota Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bylose prieš Ukrainą ir Rumuniją bei Lietuvos teismų praktika. Nustatyta, kad Lietuvoje, priimant nagrinėjamai temai aktualius sprendimus, remiamasi aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Viename Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų pasisakyta, kad nekaltumo prezumpcijos principo nepažeidžia toks teisinis reguliavimas, kuomet pirmosios instancijos teismai išnagrinėja bylą iš esmės ir, nepaisant to, kad suėję senaties terminai – pasisako dėl kaltės. Tokiu atveju, jei kaltė byloje nustatyta – byla nutraukiama dėl senaties, o rezoliucinėje dalyje nenurodoma, kad asmuo pripažintas kaltu. Tokia bylos baigtis neužkerta kelio reikalauti iš asmens kitokio pobūdžio teisinės atsakomybės, t. y. remiantis nustatyta kalte gali būti sukeliamos ir kitokios pasekmės, kaip antai civilinio ieškinio patenkinimas. Išanalizavus Lietuvos teismų praktiką, daroma išvada, kad dabartinis teisinis baudžiamosios atsakomybės senaties reglamentavimas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisminė praktika sudaro prielaidas pažeisti nekaltumo prezumpciją tais atvejais, kai išnagrinėjus bylą turėtų būti priimamas išteisinamasis nuosprendis, tačiau byla nutraukiama dėl to, kad suėjo senaties terminas, nepasisakant dėl asmens kaltės.First of all, it is important to note that the definition “statute of limitations on criminal responsibility” in this paper applies only to the time limit, after which the person cannot be prosecuted. The term “statute of limitations on criminal responsibility” is not being analysed as the time limit, after which the execution of judgment becomes impossible. Statutes of limitations on criminal responsibility are the time limits set in The Criminal Code, after which a person who possibly committed a crime cannot be prosecuted. It means that a person under suspicion avoids conviction as a state measure – condemnation on behalf of the State, penalty appointment, judgement of a court. Thus, these limits are state protection from criminal prosecution guaranteed to a person for unlimited period of time; as well as the state commits itself to answer for duties executed improperly and untimely. Statutes of limitations on criminal responsibility are set in Article 95 of Lithuanian Criminal Code, the related procedures – in Article 3, paragraph 1, point 2 of the Lithuanian Criminal Procedure Code. According to substantive law and procedural law when the limitation period expires, the criminal process cannot be started and if it was – must be cancelled. The conviction by the state cannot be made anymore. Today the criminal process is terminated by the ruling of a court and because the presumption of innocence must be respected the question of the guilt of a person also remains unanswered. However, the disposition of Article 95 paragraph 1 only states that after limitation period expires the judgement accusing a person to criminal offence cannot be passed on. The Supreme Court of the Republic of Lithuania interprets the latter legal norm broadly: in some cases the court of cassation stated that after limitation period expires the lower courts must revoke only the unlawful and unjustified acquittals (so that lawful and justified acquittals remain) while in others the court ruled to revoke both - criminal accusation or acquittal. Yet in another case the court stated that termination of proceedings due to statutes of limitations on criminal responsibility does not equal to acquittal of a defendant. Such an ambiguous practice of the Supreme Court of the Republic of Lithuania when a person is not recognised as guilty, in fact his guilt is not being analysed, and at the same time the termination of the proceedings does not equal to acquittal, lead to the conclusion that if not the expired limitation period the person would have been found guilty. Such a legal reglamentation and legal practice may be considered as a restriction of the right to be fully acquitted after being suspected and later on accused in a court, also possibly creates certain legal consequences. It should be noted that the prosecution is carried out on behalf of the State for the sake of fairness. Therefore, in cases where a person is nether found neither guilty, nor innocent the position of the state in respect of that particular person remains unclear. The person's legal status remains ambiguous, since, as mentioned before, he cannot be regarded innocent because termination of the proceedings due to expired limitation period does not equal to acquittal, yet he cannot be regarded guilty in respect of presumption of innocence as well. The paper analyses the consequences caused by such uncertainty and ambiguity caused. In order to analyse the issue in more detail the paper discusses the concept of criminal liability, the purpose of statute of limitations on criminal responsibility, the differences and similarities between the statute of limitations on criminal responsibility and exemption from criminal liability, the destination of presumption of innocence. The paper analyses the legal framework of statute of limitations on criminal responsibility institute, the legal practice of The Supreme Court of the Republic of Lithuania and the legal practice of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania. Given the fact that Lithuanian national courts follow the motives of the European Court of Human Rights decisions where the court clarifies the principle of innocence, the case law on the topic is being analysed as well. After discussing a case against Romania, where the latter court stated that national laws of Romania and national courts of Romania applies the statute of limitations on criminal responsibility appropriately and according to the European Convention on Human Rights, the case law The Supreme Court of the Republic of Lithuania is observed in detail. Considering that the principle of innocence enshrined in the Constitution of the Republic of Lithuania equals to the principle set in Article 6 of the European Convention on Human Rights, a conclusion can be drawn that the Supreme Court of the Republic of Lithuania applies the Article 95 of Lithuanian Criminal Code and the Article 3, paragraph 1, point 2 of the Lithuanian Criminal Procedure Code in a way that violates the presumption of innocence.Teisės fakultetasVytauto Didžiojo universiteta