The Zaberezinskis family among the 15th- and 16th-century Lithuanian political elite

Darbo objektas: Zaberezinskių giminė LDK politinio elito gretose. Giminės istorija (jos genealogija, ekonominė, politinė, fundacinė veikla) siejama su kitomis LDK giminėmis sudariusiomis artimiausia Jogailaičių dinastijos valdovų aplinką. Bendras LDK politinio gyvenimo fonas leidžia pamatyti ir įvertinti Zaberezinskių giminės svorį šalies valdančiojo elito tarpe (Radvilų, Goštautų, Kęsgailų, Alšėniškių ir t. t.). XV a. pabaigoje – XVI a. viduryje senas šaknis turinti diduomenės valdžia įgyja institucinį pavidalą. Numatant galimybę valdovo nerezidavimo krašte (kaip Kazimiero Jogailaičio valdymo laikais) 1492 m. rugpjūčio 6 d. Aleksandro Jogailaičio privilegijos punktai sankcionavo platesnės negu iki tol Ponų tarybos valdžios prerogatyvas. Tuo pačiu metu, didžiojo kunigaikščio iškėlimo išvakarėse, sušauktas seimas davė pradžią bajorų atstovavimo (seimo) tradicijai. Institucines permainas lydėjo humanistinių idėjų, teisinės kultūros, politinės teorijos, recepcija, susiję su kaip tik tuo laikotarpiu vis labiau tarp diduomenės plintančiu papročiu savo atžalas siųsti į universitetus siekti aukštojo išsilavinimo. LDK respublikos (Respublica Magni Ducatus Lithuaniae), romėnų palikuonių politinės tautos, formavimosi kontekste, norėtume pasakoti Rimvydo palikuonių, Zaberezinskių, giminės istoriją. Ankstyviausi duomenys apie giminę siejami su Žygimanto Kęstutaičio, o vėlyviausi su Žygimanto Augusto laikais. Ypač Kazimiero Jogailaičio, bei jo dviejų sūnų – Aleksandro ir Žygimanto Senojo laikais (nuo XV a. devinto dešimtmečio iki 1544 m.), jos atstovai suvaidino svarų vaidmenį LDK istorijoje. Pagal šiuolaikinio genealogijos mokslo postulatus, giminės istoriją pristatoma pagal giminės šakas. Pradedant nuo Jurgio Rimvydaičio ir Jono Jurgaičio Zaberezinskio, svarbiausių valstybės įvykių fone, analizuojamos pastarojo vaikų ir jų palikuonių karjeros, jų tarpusavio santykiai, veiksniai, kurie darė įtaką tų karjerų eigai. Skirtingas giminės narių statusas, literatūros būklė ir šaltinių duomenys lemia, kad klausimynas kiekvienam giminės atstovui šiek tiek skiriasi. Aktualiausi darbo klausimai susiję su didžiausias aukštumas pasiekusiais Jonu Jurgaičiu ir Jonu Jonaičiu Zaberezinskiais, kurių biografijos užima stambiausią darbo dalį. Žemėvaldos sudėtis ir miestelių tinklo plėtra aptariami atskiroje darbo dalyje. Turimi duomenys tiesiogiai nepatvirtina giminystės tarp Zaberezinskių ir Manvydų. Žemėvaldos duomenys neneigia, bet ir neįrodo jų giminystės ryšių. Neturime jokio šaltinio, kur Zaberezinskiai kaip nors užsimintų apie Manvydą ir jo brolį, savo giminystės santykį su jais. Prielaidos Jono Jurgaičio Zaberezinskio sėkmingai karjerai buvo svarbiu momentu užimama strateginė Polocko vietininko pareigybė, Aleksandro Jogailaičio palankumas ir dideli asmeniniai gabumai. Visa tai lėmė, kad Jonas Jurgaitis Zaberezinskis buvo viena iš ryškiausių Ponų tarybos asmenybių. Tiek materialinio praturtėjimo, tiek kraujo ryšių (svaininės giminystės) tvirtinimo su kitais LDK valdančiojo elito nariais prasme sunku pervertinti vedybų su Ona Nasutaite įtaką Jono Jurgaičio Zaberezinskio karjerai. 1484 m. diplomatinė kelionė į Maskvos valstybę parodė jauno valdovo maršalo sugebėjimus ir sąlygojo glaudų jo bendradarbiavimą su Aleksandru Jogailaičiu, pastarajam tapus didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Gabų, nors ne visada savo būdą įstengiantį suvaldyti diplomatą ir vieną artimiausių savo patarėjų valdovas išaukštino, pavesdamas jam išskirtines žemės maršalo ir Trakų vaivados pareigybes, kurių neužėmė nė vienas jo žinomas protėvis. Kritinė istoriografijos ir vienalaikių šaltinių analizė leido nustatyti, kad Jonas Jurgaitis Zaberezinskis Melniko unijos klausimu nebuvo nei valdovo nei kitų Ponų tarybos narių opozicijoje. Jono Jurgaičio Zaberezinskio ir Mykolo Glinskio konfliktas buvo iš esmės asmeninis kivirčas, kilęs dėl dviejų jo protagonistų ambicijų ir tragiškai pasibaigęs dėl abipusio nenoro susitaikyti, mirus abu didikus išaukštinusiam Aleksandrui Jogailaičiui. Besivaržančių didikų elgsena rodo veikiau jų nebrandžią politinę kultūrą. Atsargiai vertintinas Aleksandrą Jogailaitį reabilituoti mėginančių istorikų argumentas, jog valdovas gebėjo sau pasirinkti tinkamus patarėjus. Ironija slypi tame, kad ankstyviausias mums žinomas respublikos sąvokos pavartojimas LDK sutinkamas kunigaikščiui Mykolui Glinskiui apeliuojant į savo „nenuilstamą tarnystę“, neseniai žuvus LDK žemės maršalui. Iki šiol istoriografijoje gajus lietuvių didikų suskirstymas į prolenkišką ir antilenkišką grupuotes yra grynai hipotetinis ir, ko gero, labiau trukdo, negu padeda suprasti aptartus įvykius. Veikiau reikėtų kalbėti apie glaudesnius ar mažiau glaudžius atskirų lietuvių didikų santykius su užsienio įvairiais politiniais veikėjais, pirmiausia Lenkijoje. Studijų, diplomatinių kelionių ar bendrų suvažiavimų metu užmegztais kontaktais didikai naudojosi spręsdami vidinius konfliktus. Trūksta aiškių žinių, apie tai kad amžininkai J. Jurgaitį Zaberezinskį laikytų Melniko unijos šalininku. Kovota ne tiek dėl politinės programos, kiek dėl valdovo palankumo. Istorikų pristatyti duomenys neneigia Lietuvos metraščio versijos apie priežastys pašalinimo iš Ponų tarybos. Priešingai istoriografijoje sutinkamai nuostatai, A. Goštauto aplinkoje sukurtas veikalas, šalia Z. Herberšteino Maskvos reikalų komentarų, yra, mūsų manymu, šiuo požiūriu patikimas šaltinis. Aptariamojo laikotarpio Lietuvos diduomenės valstybinei savimonei nusakyti geriausiai tinka vienalaikėje lietuviškoje raštijoje sutinkamas, kaip taikliai pastebėta Dariaus Kuolio, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Respublikos (Respublica Magni Ducatus Lithuaniae) terminas. Lietuvių kilmės iš romėnų teorija, su visomis iš jos plaukiančiomis pasekmėmis, galima laikyti aukščiausia LDK valdančiojo elito politinės kultūros viršūnė. 1525 m. (gerokai prieš Liublino unija, su kuria dažnai siejamos Lietuvos respublikoniškumo tradicijos) Alberto Goštauto memoriale didžiajai kunigaikštienei Bonai kilmingumas siejamas su ištikimybe valdovui bei atsakomybe už respubliką. Nors ir galima pritarti, kad LDK diduomenės tarpe funkcionavo tam tikri iš Antikos semiami respublikoniški idealai, būdingas didikų luomo konservatyvumas (nenoras įsileisti bajorų į valdžios struktūras). Diduomenė didikai aiškiai pripažino valdovą kaip LDK politinio kūno galvą, siekė jam karūnos. Lietuvos karalystės programa reikia sieti su diduomenės puoselėjamo LDK subjektiškumo poreikiu, tačiau atskiro valdovo turėjimas buvo svarbus ir praktiniais sumetimais: nekvestionuojama centralizuota valdžia spartino gynybinius valstybės mechanizmus. Amžininkai liudija, jog valdovui nesant valstybėje didikai „nežinojo ką daryti, liko neapsisprendę ir nieko nedarė“. LDK valdantysis elitas, tiek veiksmais, tiek raštu (Lietuvos metraštyje ir kitur), nedviprasmiškai demonstruodavo, kad jokie susitarimai su Lenkijos Karūna jų nesaisto. Dėl įvairių priežasčių (dažnai dėl ankstyvos mirties), vienintelis iš Jono Jurgaičio Zaberezinskio palikuonių, reikšmingesnę politinę karjerą padarė jo sūnus Jonas. Patikslinti chronologijos duomenys leidžia papildyti 1525 m. Alberto Goštauto laiške karalienei Bonai, lenkų dvariškių susirašinėjime randamas žinias, apie Lietuvos valdančiojo elito grupuočių sudėtį. XVI a. trečiame dešimtmetyje kaip Alberto Goštauto šalininkus, siekiančius realizuoti valdančiosios dinastijos planą Žygimanto Augusto pakėlimo į didžiuosius kunigaikščius galime įvardyti Joną Jonaitį Zaberezinskį, Stanislovą Jonaitį Kęsgailą, Petrą Stanislovaitį Kišką. Oponuojančią grupuotę sudarė kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis, Jurgis Radvila ir jo brolėnai, Ivanas Sapiega, kunigaikštis Jurgis Olelkaitis Sluckiškis, Grigalius Grigalaitis Astikas. Jau dešimtmečio pabaigoje įvyko susitaikinimas Alberto Goštauto ir Jurgio Radvilos, ketvirtame dešimtmetyje dviejų įtakingiausių Lietuvos didikų. Dekadai įsibėgėjant, išryškėjo antagonizmas tarp minėtų diduomenės lyderių ir didžiosios kunigaikštienės Bonos, ypač tarp jos ir Jurgio Radvilos, 1533 m. pabaigoje netekusio Gardino seniūnijos ir LDK dvaro maršalo pareigybės, pastarosios Jono Jonaičio Zaberezinskio jaunesniojo naudai. Jono Jonaičio Zaberezinskio matrimonialinė politika gerai iliustruoja jo persiorientavimą XVI a. ketvirto dešimtmečio pradžioje. Trečiame dešimtmetyje suartėjęs su Albertu Goštautu, po dešimties metų jo sudaromi vedybų kontraktai aiškiai orientuoti į Bonos aplinką. Šiai orientacijai atskleisti itin relevantiškas Žygimanto Senojo pavedimas globoti žemės iždininką Ivaną Hornostajų, pavedimai kontroliuoti Jurgio Radvilos žemėvaldos administravimą. Zaberezinskių, kaip trečios įtakingiausios (po Goštautų ir Radvilų) lietuvių giminės savotiškai parodo įdomus sutapimas, kad dvi giminės narės (Ona Jonaitė ir Ona Mikalojaitė iš Zaberezinskių) buvo viena – sužadėtine, kita – žmona tų pačių vyrų už kurių vėliau ištekėjo dvi Jurgio Radvilos dukros: garsioji Barbora ir Ona (pirmoji Stanislovo Goštauto, antroji Petro Petraičio Kiškos žmona). Turimi šaltiniai menkai atspindi komunikaciją, vykusią tarp J. Jonaičio Zaberezinskio ir Bonos. Žemėvaldos sandorius fiksuojantys dokumentai neatskleidžia sankcionuojamų veiksmų motyvų. Vis dėlto, duomenų visuma skatina kritiškai vertinti prieš valdovę nukreiptus S. Gorskio žodžius, neva neteisėtai per prievartą atiminėjusi privačią nuosavybę. Iš tarpusavio korespondencijos aiškėja, kad Žygimantas Senasis žemės maršalu pasitikėjo: iki pat gyvenimo galo jo rūpesčiui pavedami keblūs su didikų žemėvalda susijusių nesutarimų reikalai. Jeigu A. Goštauto ir K. Ostrogiškio konflikto metu XVI a. trečiame dešimtmetyje J. Jonaitis Zaberezinskis buvęs pirmojo pusėje, ketvirtajame dešimtmetyje aptinkame reikšmingas šaltinių užuominas apie gerus jo santykius su valdovų poros aplinkos (priešiškos didžiajam kancleriui) žmonėmis, kaip žemės iždininkas Ivanas Hornostajus ar Vilniaus vyskupas Jonas iš Lietuvos kunigaikščiu. Diduomenės vaidmuo bajorijos politinėje emancipacijoje ir pastarosios reikšmė Lietuvos-Lenkijos unijos brendimui vis dar lieka tirtini klausimai. Jonas Jonaitis Zaberezinskis keliems savo bajorams suteikė asmeninę laisvę, ekonominį savarankiškumą, kuriuos galima traktuoti kaip politinės emancipacijos prielaida. Iš visko sprendžiant, Trakų vaivados veikla buvo motyvuojama siekiu didinti valstybės iždo pajamas (Dzūkijos vidinė kolonizacija nesustojo po to, kai kraštas buvo užrašytas didžiojo kunigaikščio šeimai). Nemažai išlikusių paskutiniuoju gyvenimo periodu Alytuje rezidavusio miesto ir valsčiaus laikytojo Jono Jonaičio Zaberezinskio išduotų raštų liudija intensyvią vidinės kolonizacijos veiklą Alytaus ir Simno regione prie Nemuno. Komplekso vystymąsi nulėmė jo geografinė padėtis – arčiau sostinės negu kiti dvarai, be to prie pat Nemuno vandens kelio, kuriuo patogu plukdyti žemės ūkio produktus. Nors galėtų susidaryti įspūdis, kad Trakų vaivados veikla buvo derinama pirmiausia su valdovu, panašu, jog pastarojo programos pavidalą iš tiesų formavo jo žmona, didžioji kunigaikštienė Bona. Surinkti duomenys rodo, kad svarbiausias Zaberezinskių giminės latifundijos formavimosi etapas buvo Jono Jurgaičio Zaberezinskio laikai, nors ir sekančioje kartoje per vedybas ir pirkimus į giminės rankas pateko nemažai turtų. Giminės latifundijos kūrimosi procese didelis žingsnis buvo Jono Jurgaičio Zaberezinskio vedybos su Jono Nasutos dukra Ona, vienintele savo tėvo turtų paveldėtoja. Kiti svarbūs valdų įsigijimo būdai – pirkimai ir valdovų (Kazimiero ir Aleksandro Jogailaičių) beneficijos. Iš jų reikšmingiausia – Aleksandro Jogailaičio Alytaus ir Simno sričių suteikimas 1506 m. pabaigoje. Giminės atstovai davė lemiamą postūmį Alytaus, Simno bei Kamenio miestelių atsiradimui ir gali būti laikomi jų steigėjais.The object of this research is the Zaberezinskis family among the political elite of the Grand Duchy of Lithuania: the association of the family's history (its genealogy, economic, political, foundational activity) with the rest of the environment of the GDL rulers of the Jagiellonian Dynasty. The general backdrop of the political life of the GDL makes it possible to see and evaluate the weight of the Zaberezininkis family among the country’s ruling elite. From the late 15th to the middle of the 16th century, the aristocratic authority with its ages-old roots acquired institutional form. Foreseeing the possibility of rulers residing outside the Grand Duchy of Lithuania (as during Kazimierz Jagiellonian’s rule), Alexander Jagiellonian’s privilege of 6 August 1492 authorized broader prerogatives for the Council of Lords. At the same time, on the eve of the proclamation of the Grand Duke, the summoned parliament initiated the tradition of representation of the nobility. Institutional changes were accompanied by the reception of humanistic ideas, legal culture and political theory, linked to the custom, increasing at the time, of nobility sending their offspring to universities to pursue higher education. The story of the Zaberezinskis family, descendants of Rimvydas, is presented In the context of the formation of the GDL Republic (Respublica Magni Ducatus Lithuaniae), a political nation of descendants of the Romans (as the Lithuanian nobility portrayed themselves). The earliest data on the kin are associated with the times of Sigismund Kęstutaitis, and the latest with those of Sigismund Augustus. Members of the family played a particularly significant role in the history of the Grand Duchy of Lithuania in the times of Kazimierz Jagiellonian and his two sons Alexander and Sigismund the Old, from the 1480s until 1544. Responding to the postulates of the modern science of genealogy, the story of the family is presented according to its different branches. Against the background of key events in Lithuanian history, beginning from Jurgis Rimvydaitis and Jonas Jurgaitis Zaberezinskis, the careers of the latter’s children and their descendants, their interrelationships, and factors influencing their careers are analysed. Due to the different status of different members of the family and the different amounts of data available in the sources, the questionnaire applied to different members of the family differs. Jonas Jurgaitis and his son Jonas Jonaitis Zaberezinskis, who reached the highest posts, are the most significant, and the most extensive treatment is given to their biographies. The composition of the landholding and the development of the network of towns are discussed in a separate part of the study. The available data (including property holdings) do not directly confirm a family relationship between the Zaberezinskis and the Manvydas families. No sources have been found in which the Zaberezinskis in any way mention Manvydas or his brother, or a family relationship with them. In the view of the author of this work, the success of Jonas Jurgaitis Zaberezinsky’s career can be attributed to his holding the strategic post of Vicar of Polotsk at a key moment, the favour of Lithuanian Grand Duke Alexander and strong personal abilities. In consequence, Jonas Jurgaitis Zaberezinsky proved one of the most prominent personalities on the Council of Lords, achieving the particularly high offices of Voivode of Trakai and Grand Marshall, and personally taking part in the most important events in the interstate relations of the Grand Duchy of Lithuania. For a variety of reasons (often due to early death), the only descendent of Jonas Jurgaitis Zaberezinskis who achieved a significant political career was his son Jonas Jonaitis Zaberezinskis (~1473-1538), who ultimately, like his father, assumed the posts of Voivode of Trakai and Grand Marshall of the Grand Duchy of Lithuania. His relations with the other most influential high-ranking noblemen of the period are considered, especially the meaning of marriages contracted by him and arranged by him for his descendants and relatives. The gathered data regarding the formation and distribution of the family’s latifundium show that the most important stage in the formation of the estate was the time of Jonas Jurgaitis Zaberezinskis, although later the family also acquired significant properties through marriage and purchases. A major step in this process was the marriage of Jonas Jurgaitis Zaberezinskis to the daughter, Ona, of Jonas Nasuta, who held large properties in Palenkė (Podlasie). Other ways land was acquired were purchases and gifts of the rulers (Casimir and Alexander). One such event that stands out is Alexander’s gift in 1506 of the regions of Alytus and Simnas. Many of the surviving papers written by Jonas Jonaitis Zaberezinskis in the final period of his life, when he resided in Alytus as Keeper of the City and the Region, testify to intense internal colonization of the area of Alytus and Simnas by the Nemunas River. Alytus and Simnas also include the most noteworthy church foundations made by Jonas Jonaitis Zaberezinskis and his family, a clear witness to the founders’ piety. As he gave the decisive impulse for Alytus and Simnas to become city-like settlements, he can properly be considered the founder of those cities. The political self-awareness of the Lithuanian aristocracy is best captured by the term from that period “the Republic of the Grand Duchy of Lithuania” (Respublica Magni Ducatus Lithuaniae), as D. Kuolis has accurately observed. The theory of the Roman origins of the Lithuanian nobility, with all its consequences (such as e.g. the rule of law), can be considered the highest peak of the political culture of the ruling elite of the Grand Duchy of Lithuania. In 1525 (well before the Union of Lublin, which is often associated with Lithuanian republican traditions) Albertas Goštautas’s memorial to the Grand Duchess Bona associated the notion of nobility with loyalty to the ruler and responsibility for the commonwealth (the republic). Although it can be said that certain Republican ideals drawn from antiquity thrived among the Lithuanian aristocracy, their dominant trait was conservatism (unwillingness to admit lesser nobility to the structures of power). The high-rank nobility clearly recognized the ruler as the head of the political body of the Grand Duchy, and sought for him a crown. The programme for a Kingdom of Lithuania should be linked to the need, fostered by aristocracy, for the GDL to have its own distinct identity, though having a separate ruler was important also for practical reasons: the unquestioned centralized government accelerated the defence mechanisms of the state. A contemporary observer testifies that, when the ruler was absent, the Lithuanian lords “did not know what to do, remained undecided and did nothing.” The ruling elite of the Grand Duchy of Lithuania, both in their actions and in what they wrote (in the Lithuanian chronicles and elsewhere), unequivocally showed that no agreements with the Polish Crown bound them. The role of the aristocracy in the political emancipation of the lesser nobility and the importance of the latter for the maturing of the Lithuanian-Polish Union are issues that still require further research. Jonas Jonaitis Zaberezinskis gave some of his nobles personal freedom and economic autonomy, which can be regarded as a precondition for political emancipation.Istorijos katedraHumanitarinių mokslų fakultetasVytauto Didžiojo universiteta