Traumatic memory in the novels of Lithuanian Jews (Grigory Kanovich, Icchokas Meras, Markas Zingeris)

Magistro darbe analizuojama trauminė atmintis Lietuvos žydų romanuose. Tiriamoji medžiaga ir šaltiniai – šeši romanai: Icchoko Mero „Lygiosios trunka akimirką“ (1963), „Ant ko laikosi pasaulis“ (1969), Grigorijaus Kanovičiaus „Žydų parkas“ (1998), „Šėtono apžavai“ (2008) Marko Zingerio – „Grojimas dviese“ (2003), „Rudens ir pavasario pasikalbėjimas“ (2009). Tokį kūrinių pasirinkimą lėmė Lietuvos rašytojų žydų romanų skirtingi trauminės atminties aspektai (moraliniai, istoriniai, filosofiniai) bei saviti traumos naratyvai romanuose. Teorinėje darbo dalyje pristatoma traumos ir postmemory teorijos, semiotikos metodas, kuris yra pasitelkiamas trauminės atminties naratyvų analizei. Dėstymo dalyje yra išskiriamos dvi pagrindinės trauminės atminties rūšys: kolektyvinė ir individualioji. Pastebėta, jog trauminė atmintis romanuose reiškiama per archetipus ir istorinius kontekstus, traumos naratyvui yra būdinga fragmentiškumas. G. Kanovičiaus romane „Žydų parkas“ atmintis – dominuojantis motyvas, kuris yra atspindimas per žydų tėvo Abraomo archetipą ir jo pokalbį su Dievu. „Šėtono apžavuose“ trauminė atmintis yra reiškiama per istorinį kontekstą – santykius tarp žydų ir lietuvių. I. Mero romane „Lygiosios trunka akimirką“ trauminis naratyvas kuriamas iš fragmentų, atkartojanančių šachmatų žaidimą, pasitelkiant Abraomo ir Izaoko istorijos parafrazes. I. Mero romane – baladėje „Ant ko laikosi pasaulis“ lietuvės moters trauminė atmintis yra koduojama per nuolat romane pasikartojančius neiginius „Ne“. Neiginys „Ne“ sustiprina traumos naratyvą. Darbas, remiantis postmemory teorija, įrodo, jog M. Zingerio romanuose trauminė atmintis atsiskleidžia per kelias žmonių kartas. Romane „Rudens ir pavasario pasikalbėjimas“ trauminė atmintis yra išreiškiama per rašymą (dienoraščio, laiškų). Trauminė atmintis yra kuriama naudojant istorinius ir dokumentinius duomenis.The main focus of this Master‘s paper is the traumatic memory found in the novels of Lithuanian Jews. Six novels have been chosen as the main source of information and analysis: „Stalemate“ (1963) and „What the World Rests On“ (1969) by Icchokas Meras, „Jewish park“ (1998) and „Fascination of Devil“ (2008) by Grigory Kanovich, „Playing Duo“ (2003) and „Conversation between Autumn and Spring“ (2009) by Markas Zingeris. These novels were chosen due to different aspects of traumatic memory (moral, historical and philosophical) and unique traumatic memory narratives. The theoretical part of this thesis includes the theories of trauma and postmemory and the method of semiotic analysis, which is used to investigate traumatic memory narratives. In the practical part two kinds of memories are explored - individual and collective. It has been noticed that traumatic memory in literature is expressed through archetypes and historical contexts, and traumatic narrative tends to be fragmented. In Kanovich’s novel „Jewish park“ memory is a dominating motive, which is reflected through the Jewish father Abraham’s archetype and his conversation with the God. In the novel „Fascination of Devil“ traumatic memory is reflected through historical context and the relationship between Jews and Lithuanians. In Meras’ novel „Stalemate“ traumatic narrative is created using the chess play principle – through Abraham and Isaac’s history paraphrases. In Meras’ ballad novel „What the World Rests On“ Lithuanian woman’s traumatic memory is encoded using the repetition of negative words, such as „No“. The negative word „No“ highlights the trauma narrative. With reference to postmemory theory, this thesis proves that traumatic memory in Zingeris’ novels is revealed through two generations. In Zingeris’ novel „Conversation between Autumn and Spring“ traumatic memory is reflected through writing (i.e. diary, letters). In both novels traumatic memory is created by using historical and documentary facts. Vytauto Didžiojo universiteta