Is unlawful possession of the company's assets classified as asset misappropriation, regardless of property damage occurred to the victim?

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnyje yra numatyta atsakomybė už turto pasisavinimą ir vienas iš esminių šios veikos subjekto požymių yra tai, jog kaltininkas su pasisavintu turtu yra susijęs teisiniais santykiais. D. Bukelienė, A. Drakšienė, D. Pranka ir kiti Lietuvos autoriai teigia, jog tam, kad asmuo atsakytų pagal šį straipsnį, turi atsirasti padariniai, t.y. nuketėjusiajam turi būti padaryta žala, todėl šios veikos sudėtis pagal šiuos teiginius yra laikoma materialiąja. Tačiau gana ilgą laiką Lietuvos teismai pagal šį straipsnį nuteisdavo asmenis kai nukentėjusysis nepatirdavo realios žalos. Pagal teismų praktiką, turto pasisavinimo veika buvo laikoma baigta nustačius turto paėmimo faktą, o žala nebūdavo nustatinėjama, nes buvo manoma, jog žala kyla kartu su neteisėtais kaltininko veiksmais. Taigi, laikantis tokio teismų praktikos nustatyto veikos baigtumo momento galima teigti, jog teismai šios veikos sudėtį laikė formalia, bet praktikoje pasitaiko nemažai atvejų, kai bendrovės vadovas neteisėtai disponuoja jam patikėtu turtu ir taip atsiranda vienas iš nusikalstamos veikos požymių, tačiau visas lėšas panaudojus bendrovės naudai žala jai nepadaroma, todėl, remiantis jau minėtais Lietuvos autoriais, kaltininko nebūtų galima bausti už turto pasisavinimą todėl tokiais atvejais būtina nustatyti kokį tikslą turėjo kaltininkas, pasisavindamas svetimą turtą. Darbe analizuojant Lietuvos teismų praktiką bei autorių nuomonę siekiama nustatyti ar neteisėtas disponavimas bendrovės turtu kvalifikuotinas kaip turto pasisavinimas nepriklausomai nuo turtinės žalos nukentėjusiajam padarymo ir, ar turi reikšmės veikos kvalifikavimui, kaltininko tyčia (kokiam tikslui bus naudojamas turtas).Article 183 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania provides liability for misappropriation of property and one of the main activities of the entity that is the fact that the perpetrator with stolen goods is bound by legal relations. D. Bukelinė, A. Drakšienė, D. Pranka and other Lithuanian authors argue that in order for a person would be legally liable under this Article, consequences shall occur, i.e. the victim must have suffered harm, therefore, in accordance with the opinion of the authors the content of this deed is considered to be substantive. However, in practice there are cases when the company executives illegally dispose the company’s assets, however they do not seek misappropriate it, but only seek to facilitate the activities of the company, so any harm is done to the victim (the company). When analysing case law it is observed that by Lithuanian Supreme Court decision in case 2K-P-78/2012, such actions of company executives were considered to be misappropriation of property, and the courts kept declaring that the deed is completed after the conquering of someone’s property, and other actions with it (gift, sale, etc.) do not matter for a deed qualification. In the context of the established case law it can be noticed that although the opinions about materiality of the authors coincided, the courts considered the composition of those deeds to be formal, misappropriations of the property was considered to be completed in the moment of misappropriation of a property and further fate of the property was not analysed by the courts. In such cases, the courts have stated the misappropriation of the property only by setting objective side of the deed (property occupancy), but did not examine the subjective side.Vytauto Didžiojo universiteta