Lietuvos valstybės pagalbos teisės normų harmonizavimas su Europos Sąjungos valstybės pagalbos teisės normomis

By signing the Europe Agreement establishing an association between the European Communities and their Member States, of the one part, and the Republic of Lithuania, of the other part, on 12 June 1995 Lithuania decided to become a member of the European Union. This agreement established an association between the European Communities and its members, and Lithuania. By the end of that year Lithuania confirmed this aim by submitting an application for the European Union’s membership. After ratification and coming in effect of this agreement, the harmonization of Lithuanian legal system with European standards became not only the general direction of the implementation of legal reform but also a State obligation to the European Union. The main objective of the harmonization process was to reorganize the legal system and its institutional framework so as to ensure that it is in essence and by way of implementation firmly founded on the heritage of the European Community, known as acquis communautaire. As the European Union regime for State aid is a central pillar of the acquis communautaire, Lithuanian State aid monitoring system as well has been marked by a gradual harmonization of national State aid rules with those of the Community. Until 1996 granting of State aid in Lithuania was completely out of scope of any laws and State control. State aid was granted in a chaotic way, without State actions being foreseeable and transparent. Since then, however, Lithuania went a long way and made a tremendous work aiming at creating an effectively functioning State aid monitoring system. As a result, today Lithuania has legally regulated, and thus foreseeable and transparent State aid monitoring system. However Lithuanian State aid monitoring system still is not an irreproachable one. The problem is that in Lithuania under the control falls only State aid, which is covered by the Article 87 of the Treaty, while the State measures which do not meet the criteria set forth in the aforementioned Article are free of any State control. Therefore there is a gap in the legislation in the area of State aid, which partially may be filled up on the basis of the Article 4 of the Law on Competition, which sets duty of public and local authorities to ensure freedom of fair competition when carrying out the assigned tasks related to the regulation of economic activity within Lithuania. Thus public and local authorities are prohibited from adopting legal acts or other decisions which grant privileges to or discriminate against any individual undertakings or their groups and which bring about or may bring about differences in the conditions of competition for competitors in the relevant market, except where the difference in the conditions of competition cannot be avoided when the requirements of the laws of Lithuania are complied with. However this Article does not provide for the same effectiveness level of control as with regard to the monitoring system for the State measures falling within the Article 87 of the Treaty. The second question worth consideration relates to de minimis aid. According to the Article 2 of the Commission Regulation No 1998/2006 on the application of Articles 87 and 88 of the Treaty to de minimis aid , aid measures are deemed not to meet all the criteria of Article 87 (1) of the Treaty and therefore are deemed to be exempt from the notification requirement of Article 88 (3) of the Treaty if the total de minimis aid granted to an undertaking does not exceed EUR 200 000 over the period of three fiscal years. Thus the question is whether the limits of de minimis aid are applicable to such a small country as Lithuania, because it gives green light to the State aid schemes which do not affect the trade between Member States, however such measures distort or may distort competition and affect trade in the local market. Moreover, they are left out of scope of national legal regulation. Therefore Lithuanian public authorities should not ignore these gaps in the legislation, influencing competition and trade in the national market and as soon as possible take adequate legal steps to regulate also State aid, which does not fall within the scope of Article 87 of the Treaty.1995 m. birželio 12 d. pasirašydama Europos susitarimą, kuriuo įsteigiama asociacija tarp Europos Bendrijų ir jų valstybių narių, vienos susitarimo šalies, ir Lietuvos, kitos susitarimo šalies, Lietuva apsisprendė tapti Europos Sąjungos nare. Šis susitarimas įsteigė asociaciją tarp Europos Bendrijų ir jų valstybių narių ir Lietuvos. 1995 metų pabaigoje Lietuva šį savo siekį patvirtino pateikdama paraišką tapti Europos Sąjungos nare. Po šio susitarimo ratifikavimo bei įsigaliojimo Lietuvos teisinės sistemos harmonizavimas su Europos Sąjungos teisine sistema tapo ne tik teisinės reformos įgyvendinimo pagrindu, bet ir įsipareigojimu Europos Sąjungai. Pagrindinis harmonizavimo proceso tikslas buvo reorganizuoti Lietuvos teisinę sistemą taip, kad ji pilnai atitiktų Europos Sąjungos acquis communautaire. Šis harmonizavimo procesas neišvengiamai palietė ir Lietuvos valstybės pagalbos teikimo priežiūros sistemą. Iki 1996 m. valstybės pagalbos teikimas ūkio subektams Lietuvoje nebuvo reglamentuotais jokiais teisės aktais, todėl valstybės ir savivaldybių institucijų veiksmai buvo visiškai nenuspėjami ir neskaidrūs. Nuo tada Lietuva nuėjo ilgą kelią, kurdama efektyviai funkcionuojančią valstybės pagalbos teikimo kontrolės mechanizmą, ko pasėkoje šiandieninė valstybės pagalbos priežiūros sistema yra teisiškai reglamentuota bei skaidri. Tačiau valstybės pagalbos teikimą reglamentuojanti teisinė bazė vis dar nėra nepriekaištinga. Viena iš vis dar neišspręstų problemų yra ta, jog įstatymais reglamentuota tik ta valstybės pagalba, kuri patenka į Europos Bendrijų Sutarties 87 straipsnio apibrėžimą. Tuo tarpu priemonės, neatitinkančios minėtame straipsnyje numatytų kriterijų, išvengia bet kokios valstybės kontrolės. Ši įstatymų spraga iš dalies gali būti išspręsta Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pagalba. Šis straipsnis įtvirtina valstybės valdymo ir savivaldos institucijų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Pagal šią teisės normą tiek valstybės valdymo, tiek ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Tačiau šis straipsnis toli gražu neįtvirtina tokios pat efektyvios kontrolės kaip valstybės pagalbai, patenkančiai į Europos Bendrijų Sutarties 87 straipsnio apibrėžimą. Kita vis dar išliekanti problema yra susijusi su de minimis valstybės pagalba. Pagal Europos Komisijos Reglamento Nr. 1998/2006 Dėl Sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis pagalbai 2 straipsnį, pagalbos priemonės, kai bendra de minimis pagalbos, suteiktos vienai įmonei per tris fiskalinius metus, suma neviršija 200 000 eurų, laikomos neatitinkančiomis Sutarties 87 straipsnio 1 dalies kriterijų ir joms netaikomas Sutarties 88 straipsnio 3 dalyje numatytas pranešimo reikalavimas. Taigi, iškyla klausimas, ar šios de minimis ribos taikytinos tokiai mažai valstybei kaip Lietuva, kadangi tokia nuostata atveria kelią valstybės pagalbos schemoms, kurios neįtakoja prekybos tarp valstybių narių, tačiau įtakoja ar gali įtakoti konkurenciją bei prekybą vietinėje rinkoje. Juolabiau, kad šios priemonės išvengia bet kokios valstybinės kontrolės. Taigi, Lietuvos įstatymų leidėjai neturėtų ignoruoti šių teisinių spragų valstybės pagalbos teikimo kontrolės sistemoje ir imtis atitinkamų žingsnių užtikrinant valstybės pagalbos, neatitinančios Europos Bendrijų Sutarties 87 straipsnio keliamų reikalavimų, teisinį reglamentavimą.Vytauto Didžiojo universiteta