The conception of personal identity in modern philosophical anthropology

Šiame darbe remiamasi hipoteze, kad modernioji epocha privedė visuomenę prie tapatybės krizės. Žmogus nuolatos stengiasi suvokti, pažinti ir apibrėžti save tam, kad atsakytų į klausimą „kas aš esu?“. XX amžiaus moralės filosofijoje susiformavo kryptis, kuri ima interpretuoti žmogų kaip istorijas pasakojantį gyvūną. Ši tradicija vadinama naratyvistine. Joje išsiskiria dvi srovės. Viena jų asmenybės tapatumo modelyje akcentuoja savęs interpretavimą, kita – savęs sukūrimą. Pirmosios krypties siūlomas naratyviosios asmenybės tapatumo modelis įvardijamas hermeneutiniu; tokį modelį kuria Alasdairas MacIntyre‘as, Charlesas Tayloras, ir Paulis Ricoeure‘as. Antrosios krypties modelis – neonyčinis; jo atstovai – Alexanderis Nehamas ir Richardas Rorty. Fenomenologinė filosofija taip pat susiduria su asmens tapatumu. M. Merelau-Ponty kūno fenomenologija teigia kūną esant save suprantančiu objektu, kuris per savo buvimo patyrimą išgyvena savo tapatybę. Alphonso Lingis aiškinasi‚ kaip suprasti veiksmą kaip būtent mano, tokį, kuriame atrandu savo asmeninio tapatumo prasmę. Jis aptaria daug tapatumo variantų ir sąlygų. Darbo tikslas yra ištyrinėti, kaip šiuolaikinėje filosofinėje antropologijoje keliama ir nagrinėjama žmogaus tapatybės problema, t. y. kaip žmogus aptinka ir supranta save kaip esantį šiame pasaulyje, kaip pajaučia savo egzistenciją. Šiame darbe bus siekiama atskleisti, kaip tapatybės problema pasirodo hermeneutinėje Paulio Ricoeure‘o, Charleso Tayloro ir A. MacIntyre‘o filosofijoje, kaip tapatumą supranta fenomenologijos atstovai Alphonsas Lingis bei Maurice‘as Merleau-Ponty ir kokiu tikslu sukuriama naratyvioji asmenybės tapatybė Nehamas‘o ir Rorty koncepcijose. Taip pat bus stengiamasi išryškinti šių trijų koncepcijų bendrumus bei probleminius taškus, parodyti, kad nė viena iš filosofinių disciplinų nėra pakankama aprėpti asmens tapatumo sampratai.This final paper is based on the hypothesis, what a modern epoch provoked chrisis of personl identity. Person is constantly attempting to realize, recognize and define itself, because he wants to get answer the question “who am I?” In the XX century formed a trend, which began interpretate person like an animal, which tells stories. This trend is known as narrative. It splits into two modus. First emphasizes in personal identity self interpretation, second- self creation. First modus suggests narrative self identity model, which is called hermeneutica. Such model compose Alasdair MacIntyre, Charles Taylor, and Paul Ricoeur. Second modus is neonietzschean and its members are Alexander Nehamas and Richard Rorty. Phenomenological philosophy also deals with personal identity. Maurice Merleau-Ponty established body phenomenology. It affirms, what human body is a self conscious subject, what experience his own identity through his being. Other phenomenological philosopher, Alphonso Lingis, tries to explain how to understand action like namely my own, in which I found meaning of my personal identity. He discuss many variants and conditions of identity. Work’s aim. The aim of this final paper is to investigate how the problem of personal identity is accepted and researched in the modern philosophical anthropology and also to investigate how the person understand itself like a being in this world and how he feels his own egzistence. In this paper will be reaching to unfold how problem of identity coms in hermeneutical philosophy of P. Ricoeur, Ch. Taylor and A. MacIntyre, how identity is understood by phenomenologers A. Lingis and M. Merleau-Ponty, and how personal identity is combined in narrative conception of A. Nehamas and R. Rorty. Also there will be reaching emphasize community and problemical points of these three conceptions and show, what none of disciplines is not enough to comprehend conception of personal identity.Švietimo akademijaVytauto Didžiojo universiteta