Failed State approach in the Developing World: comparative analysis of Somalia and Sudan cases

Vystymosi studijų (ang.k. Development studies) kilmė siejama su 1945-1950 metais, kuomet tarptautiniuose santykiuose dominavo liberalizmo idėjos, aiškinančios po Antrojo Pasaulinio karo sekusius pokyčius, pirmiausia orientuotus į teigiamų rezultatų – ekonominio augimo, politinių sistemų stabilumo, socialinių sąlygų gerinimo, pabrėžimą. Tuo metu manyta, jog Vakarietiškas valstybingumo modelis yra geriausias gyventojų organizavimo būdas, galintis būti sėkmingai įgyvendintas ne tik Vakarų valstybėse, tačiau ir kituose pasaulio regionuose. Tačiau vėliau, vykstant dekolonizacijos bei ekonomikos transformacijos procesams išryškėjo priešingi vystymosi procesui rezultatai - skurdas, nelygybė, diskriminavimas bei augantis atotrūkis tarp pasaulio regionų. Atitinkamai ėmė didėti kritika vystymosi studijoms: imta teigti, kad vystymosi procesas siejamas su dominuojančiu Vakarų pasaulio valstybių modeliu, kuris dažnai taikomas unifikuotai, neatsižvelgiant į kitų regionų istorines, kultūrines, politines ar ekonomines aplinkybes. Tokiu būdu vystymosi studijose susiformavo negatyvaus aspekto – neišsivystymo sukelta reakcija, kuri lemia valstybių silpnėjimą ir galiausiai – valstybių žlugimą, o tarptautinių santykių literatūroje vis dažniau imta naudoti žlugusių valstybių samprata. Pati žlugusios valstybės idėja ir termino vartojimas yra itin kompleksiški ir nevienareikšmiai: nors vystymosi studijų analizės laukas visada siejamas su Vakarietišku modernios valstybės modeliu, kuriame valstybės susiformavo ir veikia tais pačiais principais - yra vienodos savo prigimtimi bei atliekamomis funkcijomis: kontroliuoja teritoriją, jėgos panaudojimo monopoliją ir atlieka ekonominę, socialinę bei politinę priežiūrą, tačiau tarptautinė praktika parodė (svarbiausi etapai pateikiami šiame darbe), jog reali situacija pasaulyje neatitinka deklaruojamos eigos ir tapo kone neįgyvendinama užduotimi tokiuose regionuose kaip Afrika. Visgi, atlikus Sudano ir Somalio valstybių lyginamąją analizę keturiuose sektoriuose: ekonomikos, politikos, saugumo bei socialinės gerovės paaiškėjo, kad nors sąsajos tarp šių sektorių yra išties glaudžios, valstybė gali būti apibrėžiama kaip žlugusi remiantis įvairiomis ir skirtingomis priežastimis, todėl norint atlikti objektyvų valstybės išsivystymo tyrimą, reikia derinti visų keturių sektorių teikiamus duomenis. Galiausiai, nors šiuo darbu nebuvo paneigtas teiginys, jog Afrikos valstybės yra silpnos lyginant su Vakarų valstybių modeliais, tačiau pateikta Somalio ir Sudano valstybių lyginamoji analizė atskleidė, jog valstybės, gebėdamos užtikrinti gyventojų poreikius savitais būdais, gali ilgoje perspektyvoje suformuoti alternatyvą Vakarietiškam valstybės modeliui.Development studies emerged as a result of the new way of perception, which emerged in the context of dynamic international world order around the second half of 20th century. At the beginning it was believed that the development process is closely linked with certain positive results, with the progress of country development: growing economies, stable political systems, ensuring better social conditions, etc. Although some decades later it brought unexpected results: growing inequality and even worsening conditions in so-called Third World‘s states. This gave an impetus for the new terminology to appear: under-development or anti-development. In this context new phenomenon of failed states emerged in the international field‘s discourse. In general, a perception of state failure or collape is not an easy standpoint. Like many questions involving statehood and international relations, the question of failed state becomes even more complicated in nowadays developing world, where failure is largely man-made, not accidental, and is driven by various conflicts of interests. Lacking a consensus in definition, scholars tend to lump all developing countries into a single, quite narrow and reductionistic catch-all failed state category. In this respect, paper takes a critical look at the way the failed state concept has been understood and operationalised in the international system. Furthermore, there is no consensus on definition and measurement of state weakness. The attempts to define and measure state weakness and state failure provide valuable insights by suggesting connections between four, core functions, sectors: security, social welfare, economics and governance (politics). Although some of the weakest states fail in all four functions, other countries exhibit relative weakness in providing just one or two functions. The comparison of two African countries (Somalia and Sudan in this case) across these four principal dimensions of weakness is a distinctive contribution of this MA thesis. The case studies of Africa region have been chosen intentionally; despite they are exceedingly rare in international relations. The current literature on state failure and collapse depicts African states in virtually pathological terms. This essay challenges this viewpoint on both theoretical and empirical grounds. The comparative analysis of these two cases demonstrates that state formation in Africa contradicts central tenets of the state failure debate and defies leading Western models of the nation-state. Finally, some interpretations for the future so-called failed states scenarios are presented.Vytauto Didžiojo universiteta