The treatment of death in Poe’s and Baudelaire’s creation

Magistrinio darbo tema – ,,Mirties traktuotė Edgaro Allano Poe ir Charles’o Baudelaire’o kūryboje“. Pagrindiniai keliami klausimai – kaip mirtis yra vaizuojama (panašumai ir skirtumai) bei ar autorių požiūris į mirtį, jų filosofinis mirties supratimas pakeitė požiūrį į literatūrą. Mirties traktuotė Poe ir Baudelaire’o kūryboje bus aptariama dviejuose skyriuose. Pirmame skyriuje jų kūryba lyginama pagal šiuos aspektus: mirtis ir meilė, gyvenimo iliuziškumas, gyvenimas – kelionė į mirtį, laikinumas, makabriškumas. Gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai, įasmeninta mirtis, mirties gamtovaizdžiai. Pirmame skyriuje analizuojami mirties vaizdavimo panašumai, o antrame skyriuje – motyvai ryškesni, išskirtiniai vieno ar kito poeto kūryboje. Poe – mirtis ir baimė, o Baudelaire’o – nuobodulys, narciziška mirtis, mirtis ir kūryba. Poe ir Baudelaire’o kūryboje ironija ar sarkazmas dažniausiai slepia skaudžiai išgyvenamą pasaulio netobulumą. Jis netobulas jiems atrodė jau vien todėl, kad laikinas, yrantis. Negalėdami su tuo susitaikyti jie kūrė utopinę tikrovę anapus mirties, o kaip pakaitalą šiame pasaulyje tobulumo atspindžiu laikė vaizduotę ir jos padarinį – kūrybą. Tai jiems buvo pasaulis, kur dingsta netobulumas. Tikrovės perkūrimas ir tobulinimas buvo jų svarbiausias tikslas. Menas – tikrovė, ir tik tokioje perkurtoje erdvėje įmanoma gyventi. Šie poetai, pabrėždami pasaulio iliuziškumą, sustiprino kuriamosios tikrovės lygiateisiškumą tikram gyvenimui. Gyvenimas – nuolatinis artėjimas prie mirties pasaulio – kelionė į mirtį. Po mirties kūnas užmiega, o siela pabunda naujam gyvenimui. Jei jie daug ką kritikuoja ir ironizuoja pasaulio tvarką, tai grožį ir meną dievina. Skaudžiausia, kad grožis ir menas taip pat apimtas nykimo, yra to paties laikinumo valioje. Šie rašytojai pakeitė estetikos sampratą: bjaurumo vaizdavimas tampa toks pat svarbus kaip ir grožio. Gyvenimas – artėjimas prie mirties pasaulio – kelionė į mirtį. Po mirties kūnas užmiega, o siela prisikelia naujam gyvenimui. Tam, kad patirtum kažką nauja nereikia keliauti į tolimas šalis, jas galima atrasti šalia. Suvokiama, kad tiesa ir realybė – apgaulingos, neapibrėžtos, vienodai netikros. Daug mirties įvaizdžių ateina iš kitų kontekstų, dažnai kaip impulsai kūrybai. Mirtis žmonių vaizduotėje įgauna tokį pavidalą, kokiu ji kada nors klestėjo. Karai paliko raitelio pavidalo mirtį, Maras – karaliaus, karalienės apsisiautusios marška. Šių poetų kūryboje mirtis dažniausiai personifikuojama kaip karalius arba šešėlis. Poe ir Baudelaire’as norėjo perprasti žmogaus esmę pažindami mirtį. Poe tarsi mirčių tipų ir rūšių kolekcininkas aprašė, kokia mirtis gali būti, kaip žmogus palieka šį pasaulį, ką galvoja ir ima suvokti žmogus, jausdamas ar matydamas, kad artėja mirtis. Prozoje aprašoma mirties baimė, ko nėra eilėraščiuose ir Baudelaire’o kūryboje. Poe ir Baudelaire’as siekė pažinti žmogų – kas jis, kas jo laukia. Norėdamas pažinti mirtį Poe tyrinėjo žmogaus būsenas panašias į mirtį. Baudelaire’ui gyvenimas – kelias į mirtį, todėl jis visas buvo įdomus. Baudelaire’as pirmasis pajuto pagrindinę savo amžiaus nuotaiką ir suteikė jai vardą – Splinas. Jo kūryboje mirtis gali būti pavadinta narcistiška, nes subjektas – narcistinė asmenybė. Kūryba ir visko laikinumas žudo kūrėją. Poe kūryba akivaizdžiai turėjo įtaką Baudelaire’o filosofijai ir kūrybai, bet prancūzų poetas transformavo tai savaip. Šių rašytojų mirties vaizdavimo analizė parodo, kad įvairios epochos paliko savo pėdsaką: viduramžių kūno laikinumo motyvas, makabriškumas; baroko erotikos ir kančios sąsaja, gyvenimo iliuziškumas; XIX a. gale atsiradęs besaikis gedėjimas. Be to, Poe and Baudelaire’o požiūris į mirtį ir estetinės nuostatos padarė didelę įtaką literatūrai. Tai buvo literatūros lūžio XIX amžiaus pabaigoje priežastis.The theme of master’s work – ,,The treatment of death in Poe’s and Baudelaire’s creation“. The main raising questions – how death is reflected (the main similarities and differences) and does the view to the death, philosophical death understanding of this writers, changed view to entire literature? There are two parts of work. The analysis of main similarities of the death are reflectioning in the first one, differences are considering in the second part of work. First part is about main similar motives as: death and love, illusory of life, life – travel to death, temporality, macabre. The worlds of alives and deads, personified death, landscapes of the death. The fear of death description is the main difference of death reflection in Poe’s creation. Spleene, narcisstic death, death and creation – in Baudelaire’s. Imperfection of this world is the course of irony and sarcasm in Poe’s and Baudelaire’s creation. It seemed imperfect, because of its temporality and transience. They couldn’t face it and created utopic reality beyond the death. It was the place, where all imperfection fades away. The main purpose of these writers was recreation and making perfect the reality. The art is perfect reality, and in this recreated space it is possible to live. Poe and Baudelaire treated life the same illusory as dreams, illusions. Because of this, the world of art was the same important, true as life. They criticizes, and ironicies the order of the world, but art and beauty worships. The most painful is, that it is in the will of temporality. These writers changed conception the of aesthetics: treated ugliness the same important as beauty. Entire life – getting closer to the death world – travel to death. After death body asleeps and soul wakes up for the new life. Far away countries could be found near – in the depth of conscious, dreams. Realizes that truth, reality are ghostly, undefined. A lot of images of death comes from other contexts like impulses for creation. Death gets the shape of knight, King Pest, because it was pandemic in earlier times. Mostly death is personifying as King or shadow in Poe’s and Baudelaire’s creation. Poe and Baudelaire tried to know the depth of human by knowing the death. Poe investigated the states of human before death. Baudelaire thought, that life is travel to death so it all was interesting for him. Poe is like a collector of death types: how doe’s human dies, how he feels, knowing, that it comes. Baudelaire first felt new main mood of his age and gave a name – Spleen. Death could be called narcisstic, because subject of the poems is narcisstic personality. The creation and temporality are killing creator. Poe’s creation obviously had vide influence to Baudelaire’s philosophy and creative works. However he transferred it in his own way. Earler epochs remained their sign in creation: Medevial body temporality, macabric; Baroque conjuction of erotic and suffer, illusory of life, XIX century – excessive mourn. Besides Poe’s and Baudelaire’s view to death and aesthetical attitude had wide influence for literature. It was the reason the changing of literature in the end of XIX century.Švietimo akademijaVytauto Didžiojo universiteta