The Other as a Phenomenon of Icon in Jean-Luc Marion’s Philosophy

Disertacijoje nagrinėjamas kito žmogaus kaip ikonos fenomeno aprašymas šiuolaikinio prancūzų mąstytojo Jeano-Luco Mariono filosofijoje. Keliamas klausimas, kaip kito veide gali būti akivaizdžiai atpažįstama tai, ką Marionas vadina ikona. Priimant „ikoniško regimumo“ sąvoką tyrinėjama, kaip kito veide atsikartoja pirmosios ikonos – Kristaus – fenomeno „struktūra“. Atskleidžiami pagrindiniai bruožai, leidžiantys veidą interpretuoti kaip ikonos fenomeną ne teologiniu, bet vien fenomenologiniu požiūriu. Disertacijoje tiriamas ikoną atpažįstantis „subjektas“, argumentuojama, kodėl jo negalima laikyti tik pasyviu, į objektą panašiu gavėju, o žvelgiančio kito – vieninteliu aktyviu ir subjekto vietą užimančiu poliumi. Išnagrinėjami Mariono ikonos sampratos bruožai, sąlygojantys pirminį šio fenomeno neakivaizdumą. Parodoma, kad sunkumas kito veide atpažinti ikoną suderinamas ikonos fenomeno aprašymu. Išryškinamas meilės fenomeno vaidmuo atpažįstant ikoną ir aptariama Mariono meilės samprata. Taip pat nagrinėjamas (pasi)tikėjimo ir racionalumo poreikis atpažįstant kitą kaip ikoną. Darbe nebuvo rasta galimybė akivaizdžiai pademonstruoti ikonos fenomeną kaip neišvengiamą ir galutinę Kito veido interpretaciją. Pagrįsta, kad ši įrodymo negalimybė glūdi pačiame šio fenomeno apibrėžime. Nepaisant to, buvo parodyta, kaip šis fenomenas gali pasirodyti, todėl įrodymo trūkumas nepaneigia pasirodymo galimybės.In the thesis a description of the other person as a phenomenon of icon in thinking of a contemporary French philosopher Jean-Luc Marion is researched. A question is raised how the icon (as Marion describes it) can be recognized in the face of the other. A notion of “iconic visibility” is accepted and employed to study how phenomenal “structure” of the first icon – Christ – repeats itself in the face of the other. Main features allowing to interpret the face as the icon from the phenomenological and not theological point of view are displayed. “Subject” capable of recognizing the icon is researched in detail. It is argumented why the gifted should not be considered to be a passive object-like givee and why the other is not the only active subject-like pole of the phenomenon. Features of Marion’s conception of the icon which determine the initial lack of evidence of the phenomenon are disclosed. It is shown that the difficulty of recognition of the icon is inherent to the description of the phenomenon. The role of the phenomenon of love for the appearing of the icon is highlighted and Marion’s conception of love is discussed. A possibility to demonstrate the icon as a final and inevitable interpretation of the face of the other was not found. It is reasoned that the possibility of such demonstration is prohibited in the very definition of the phenomenon. In spite of that it was shown how such a phenomenon may appear, therefore, lack of proof does not deny the possibility of appearing.Humanitarinių mokslų fakultetasVytauto Didžiojo universiteta