The peculiarities of children living in housing/homeless shelter adaptation in Vilnius city schools (evaluation of children, their parents and social workers)

Darbo tema: Nakvynės namuose gyvenančių vaikų adaptacijos ypatumai Vilniaus miesto mokyklose (vaikų, jų tėvų ir socialinių darbuotojų vertinimas). Darbo problema ir naujumas. Vaikų iš nakvynės namų adaptacija mokykloje yra aktuali problema, nes mokinys, sunkiai adaptuodamasis mokykloje, patiria nesėkmę, dažnai netenka noro mokytis, silpnėja jo mokymosi motyvacija – tai daro neigiamą įtaką jo tolimesniam gyvenimui. Neturėdami noro ar galimybių lankyti mokyklas ir įgyti išsilavinimą, benamiai vaikai neįgyja įgūdžių ir žinių, kurie ateityje padėtų jiems išsivaduoti iš skurdo. Norint keisti tokią situaciją, labai svarbu sukaupti kuo daugiau informacijos apie tokių vaikų gyvenimo problemas, sąlygas ir šeimos gyvenimo aplinkybes bei adaptacijos problemas. Lietuvoje benamių vaikų problemoms skirtų mokslinių darbų turime nedaug. Tai dažniausiai pavieniai straipsniai, kuriuose pateikiama empirinė tyrimų medžiaga, liečianti benamių vertybes, jų asmenybės ypatumus, gyvenimo sąlygas. Konkrečių tyrimų apie nakvynės namuose gyvenančius vaikus nėra. Taigi benamių vaikų adaptacijos problema mokykloje nėra plačiai išplėtota, o statistiniai duomenys nėra aiškūs, nes dažnai tokie vaikai tik paminimi trumpai. Šio darbo tikslas – išanalizuoti vaikų, gyvenančių nakvynės namuose, adaptacijos mokykloje problemas ir ypatumus. Ginamieji teiginiai: • Nakvynės namuose gyvenantiems vaikams mokykloje būdingi maišto ir atsiskyrimo socialinės adaptacijos tipai. • Nesėkmingą nakvynės namuose gyvenančių vaikų adaptaciją mokykloje lemia neigiamų etikečių klijavimo veiksnys. Sėkminga vaikų adaptaciją mokykloje lemtų pagrindinis veiksnys - palankus bendraklasių ir mokytojų požiūris į benamius vaikus. • Nakvynės namuose gyvenantys vaikai mokykloje yra įvaldę skirtingas stigmos valdymo strategijas (slėpimo, privalumų demonstravimo). • Nakvynės namuose gyvenančių vaikų, jų tėvų ir socialinių pedagogų požiūris į adaptacijos mokykloje pagalbą skiriasi: socialiniai darbuotojai mano, kad būtina išorinė specialistų (pavyzdžiui, psichologų, socialinių pedagogų), o mokiniai mano, kad reikalinga, visų pirma, materialinė, finansinė pagalba (pavyzdžiui, būstas, darbas jų tėvams). Teorinis tyrimo pagrindas. Darbe remiamasi keliomis koncepcijomis, susijusiomis su socialine atskirtimi, stigmatizacija (etikečių klijavimu) ir socialinės adaptacijos modeliais. Dramaturgijos teorijos sociologijoje kūrėjo E. Goffmano nuomone, žmogus, turintis nepageidaujamą žymę, iš anksto pateikia aplinkiniams, ko reikia tikėtis iš šio asmens. Etiketė, kuri klijuojama žmogui, griauna pasitikėjimą juo. Jis tampa žmogumi, su kuriuo vengiama bendrauti, apie jį susidaroma neigiama nuomonė. Nakvynės namuose gyvenantys vaikai, patiriantys adaptacijos problemų mokykloje, gali taikyti tokias stigmos valdymo strategijas: slėpimo, šmeižimo, privalumų demonstravimo. Slėpimu galima pavadinti vaiko bandymą slėpti faktus apie savo šeimą, padėtį, nenorą apie tai kalbėti. Šmeižimo strategija gali pasireikšti panašaus likimo šeimų gyvenimo istorijų perteikimas grynai neigiamame kontekste. „Kitų“ šeimų neigiama patirtis yra priešpriešinama savosios šeimos patirčiai, savosios šeimos narių (tėvų, giminių ir kt.) elgesys yra pateisinamas. Privalumų demonstravimas gali pasireikšti visokeriopų privalumų vardijimu: sprendimų ir elgesio laisvė, mažesnė kontrolė (arba jos nebuvimas), nauji (dažniausiai negatyvūs) įgūdžiai. Gali būti nurodomi tikri ir tariami (išgalvoti) privalumai. JAV sociologas R. Mertonas išskyrė 5 asmenybės socialinės adaptacijos visuomenėje tipus (modelius), kurie bus pritaikyti šiame magistro darbe nagrinėjant adaptaciją mokykloje. Tai – konformistas, novatorius, ritualistas, atsiskyrėlis (retritistas), maištininkas (sukilėlis). Nagrinėjant R. Mertono išskirtus adaptacijos visuomenėje tipus, reikia pabrėžti, kad jie daugiau taikomi asmenims, esantiems žmonių bendruomenės žemutiniuose sluoksniuose (mūsų atveju – tai benamių sluoksnis). Tyrimo aprašymas. Tyrimui atlikti buvo pasirinktos trys informantų grupės: • Vaikai, gyvenantys nakvynės namuose – buvo apklausti 8 vaikai, gyvenantys Vilniaus miesto nakvynės namuose bei jų filialuose (tyrime dalyvavo tik vaikai, iš kurių tėvų gavome leidimus apklausti jų vaikus). • Nakvynės namuose gyvenančių vaikų tėvai – buvo apklausti 3 gyvenantys nakvynės namuose tėvai su mokyklinio amžiaus vaikais. • Socialiniai darbuotojai – buvo apklausti 3 dirbantys nakvynės namuose ir turintys socialinio pedagogo išsilavinimą asmenys (tiesiogiai dirbantys su benamių vaikų šeimomis). Pagrindinės išvados: Darbe iškelti ginamieji teiginiai pasitvirtino. • Nakvynės namuose gyvenantiems vaikams mokykloje būdingi maišto ir atsiskyrimo socialinės adaptacijos tipai. Benamiai vaikai nėra linkę bendrauti su bendraklasiais, labiau renkasi draugus iš savo aplinkos, t.y. kitų probleminių šeimų. • Nesėkmingą nakvynės namuose gyvenančių vaikų adaptaciją mokykloje lemia neigiamų etikečių klijavimo veiksnys. Sėkminga vaikų adaptaciją mokykloje lemtų pagrindinis veiksnys - palankus bendraklasių ir mokytojų požiūris į benamius vaikus. Tyrimo metu išaiškėjo, jog mokykloje vaikai pastebi nusistatymą prieš juos įvairiomis formomis ir iš įvairių jų aplinkos grupių. Vaikai iš nakvynės namų mano, kad apie jų šeimą klasės draugai ir mokytojai galvoja neigiamai – o tai apsunkina jų adaptaciją mokykloje. • Nakvynės namuose gyvenantys vaikai mokykloje yra įvaldę skirtingas stigmos valdymo strategijas (slėpimo, privalumų demonstravimo). Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad mokiniai iš nakvynės namų nenoriai pasakoja apie savo šeimas, slepia benamystės faktą. Jie nėra linkę daug pasakoti apie save, bet nėra linkę ir nusileisti kitiems vaikams. Yra benamių vaikų, kurie turi žalingų įpročių, yra negerų grupuočių nariai ar net vadai. • Nakvynės namuose gyvenančių vaikų, jų tėvų ir socialinių pedagogų požiūris į adaptacijos mokykloje pagalbą skiriasi: socialiniai pedagogai mano, kad būtina išorinė specialistų (pavyzdžiui, psichologų, socialinių pedagogų), o mokiniai mano, kad reikalinga, visų pirma, materialinė, finansinė pagalba (pavyzdžiui, būstas, darbas jų tėvams). Tyrimo duomenų analizė parodė, kad vaikai iš nakvynės namų ir jų tėvai mano, kad jie, iškilus sunkumams, patys su problemomis susidoroti nepajėgūs, o jų šeimoms reikalinga materialinė, finansinė pagalba; jiems reikia nuosavo būsto, pinigų ir darbo tėveliams. O socialiniai darbuotojai kalbėjo apie socialinių įstaigų pagalbą, bet pabrėžė, kad ji turėtų būti ne vienkartinė, o teikiama pastoviai, sistemiškai. • Apibendrinant galima teigti, kad nakvynės namuose gyvenantys vaikai susiduria su daugeliu problemų adaptuojantis mokykloje. Jie yra įvaldę skirtingų adaptacinio elgesio strategijų, tačiau jiems labai reikia kitų žmonių pagalbos jų sėkmingai adaptacijai mokykloje. Patys vaikai ir jų tėvai dėl nesėkmių linkę kaltinti savo socialinę padėtį, o socialiniai darbuotojai siūlo pažvelgti į šią problemą plačiau. Pagalbos reikia ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams, kurie papuolę į užburtą ratą patys sunkiai adaptuojasi visuomenėje, todėl ir negali padėti savo vaikams.Subject of study: The peculiarities of children living in housing/homeless shelter adaptation in Vilnius city schools (evaluation of children, their parents and social workers). Problem and novelty of the study: the adaptation in schools of children from homeless shelters is a relevant problem because while student is heavily adapting in school, he experiences failure, often looses intention to learn, the motivation to learn also weakens so it influences the rest of his life. Since children have no intention or possibilities to go to school and to get an education therefore homeless children do not gain skills and knowledge which could help them to escape from poverty in the future. In order to change this situation it is very important to collect as much information about children life problems, conditions, circumstances of their family life and also adaptation problems. There are jus few scientific studies in Lithuania about the problems of homeless children. It is often just articles which contains empirical studies information associated with the values of homeless people, their personal peculiarities and living conditions. There are no specific studies about children living in housing/homesless shelters. Thus the problem of homeless children adaptation in schools is not widely developed and statistical data is not clear because homeless children are just slightly mentioned. The purpose of this study is to analyze problems and peculiarities of adaptation in schools of children living in homeless shelters. Defensive arguments: • The types of rebellion and separation of social adaptation which are typical to children living in homeless shelters. • Unsuccessful adaptation in schools of children living in homeless shelters is influenced by the factor of sticking negative labels. Succesful children adaptation in schools could be determined by the main factor – friendly attitude of classmates and teachers towards homeless children. • Children living in homeless shelters have mastered different strategies of stigma management in schools (hiding, the demonstration of advantages). • The attitude of children living in homeless shelters, their parents and social pedagogues towards the help of adaptation in schools is very different: social pedagogues believe that external help of professionals is necessary (for example, psychologists, social pedagogues), and children think that first of all they need material, financial support (for example, home, work for their parents). Theoretical base of the study. This study is performed with reference to several concepts related with social disjuncture, stigmatization (labelling) and models of social adaptation. According to the author of dramaturgy theory in sociology E. Goffman, the human who has unwanted mark in advance shows it what people could expect from him. The label sticked to human destroys the trust in him. People avoid to communicate with him and negative opinion is formed. Children living in housing/homeless shelters and experiencing adaptation problems in schools can apply these strategies of stigma management: hiding, aspersion, demonstration of advantages. Hiding could be entitled as child‘s attempt to hide the fact about his family, situation, unwillingness to talk about it. The strategy of aspersion could occur while telling histories about families with similar destiny and doing it only in negative context. The negative experience of „other families“ is opposed with one‘s family experience and the behaviour of his family members (parents, relatives, et al.) is justified. The demonstration of advantages can appear as citation of manifold advantages: the freedom of decisions and behaviour, lower control (or its absence), new (generally negative) skills. Real or imaginary (assumed) advantages could be indicated. The USA sociologist R. Merton introduced 5 types (models) of social adaptation in society, which will be used in this master study to research the adaptation in school. These 5 models are: conformist, innovator, ritualist, hermit (retreatist), rebels (insurgent). While analyzing adaptation in society types presented bu R. Merton it is necesary to emphasize that these types are often applied to those humans in low social layers (in this case – homeless). The review of the research. Three groups of informants were chosen for this research. • Children living in housing/homeless shelters. 8 children living in Vilnius city housing/homeless shelters and its branches were questioned (only children with permission of their parents took part in this research). • Parents of children living in housing/homeless shelter. 3 parents with school age children living in homeless shelter were questioned. • Social workers. 3 social workers with social pedagogue education and working in homeless shelter were questioned (persons directly working with families of homeless children). Principal conclusions: The defensive arguments raised in this study were confirmed. • The social adaptation types of rebellion and separation in school are characteristic to those children living in housing/homeless shelters. Homeless children are unwilling to communicate with classmates, often choose friends from the same environment, i. e. from other problematic families. • Unsuccessful adaptation in schools of children living in homeless shelters is influenced by the factor of sticking negative labels. Succesful children adaptation in schools could be determined by the main factor – friendly attitude of classmates and teachers towards homeless children. The research showed that children in schools observe the attitude towards them in various forms and from variuos groups of their environment. Children from housing/homeless shelters think that classmates and teachers consider them negatively so it complicates their adaptation in school. • Children living in homeless shelters have mastered different strategies of stigma management in schools (hiding, the demonstration of advantages). The investigation showed that children from housing/homeless shelters unwillingly shares the information about their familes, hiding the fact of homelessness. Thsese children are unwilling to speak a lot about themselves and they do not succumb to other children. Some homeless children who has addictions are the members or even leaders of the gangs. • The attitude of children living in homeless shelters, their parents and social pedagogues towards the help of adaptation in schools is very different: social pedagogues believe that external help of professionals is necessary (for example, psychologists, social pedagogues), and children think that first of all they need material, financial support (for example, home, work for their parents). The analysis of research data showed that children and their parents think that when difficulties occur they are not able to manage the problems by themselves and the material, financial help is necessary; they need their own home, money and work for parents. Social workers spoke about the help of social agencies but also emphasized the idea that such help should not be onetime thing but permanent and systematic. • In conclusion, children living in housing/homeless shelters confront with various problems while adapting in school. They manage variuos different strategies of adaptation but successful adaptation in school require more help from other people. There is a tendency between children and parents to blame their social status for the failures and social workers suggest to have a broader look into this. Not only children require help but also parents who are stuck in this vicious circle and are hardly adaptating in this society by themselves and therefore cannot help to their children.Švietimo akademijaVytauto Didžiojo universiteta