Lietuvių pranciškonų (OFM) identiteto raiška pastoracinėje veikloje 1940–1990 metais

The formation of the identity of Lithuanian Franciscans was determined by the spirituality of St. Francis Rule and constitutions together with national and political ideas and liberation movement. Naturally, Franciscan identity had formed a requirement to follow the problems of the time, to preserve the unity of the Church, to evangelize according to the circumstances of the time; so Lithuanian Franciscans identified themselves by their fidelity to national ideals and care about the Franciscan lay apostolate. Pastoral ministry of Lithuanian Franciscans in 1940 – 1990 was performed under the conditions of occupation and emigration, and together with different pastoral challenges declared various expressions of their identity: solidarity with the poor, service to the natives, fostering of Lithuanian identity and the idea of freedom, educating Franciscan vocations, cultural-educational activities, missionary service, the efforts of Catholic unity, inter-religious dialogue, etc. Lithuanian Franciscans preserved their Lithuanian identity either in immigration or under Soviet occupation, and as they had a purpose to restore Lithuanian Franciscan province, they worked hard in publishing press where they revealed the situation of occupied Lithuania, cherished national and religious values, thus promoting the restoration of Lithuanian independence in 1990. Supernatural brotherhood and dynamism typical to Lithuanian Franciscans as a combination of spiritual and social values together with apostolic mission characterized the Order as its specific identity.Lietuvių pranciškonų identiteto formavimasis buvo sąlygojamas šv. Pranciškaus regulos ir konstitucijų, su tuo susijusiu dvasingumu ir tautos gyvenimą apsprendusių idėjinių-politinių nuostatų bei lietuvių laisvės siekio. Natūraliai pranciškoniškajame identitete susiformavęs reikalavimas mokytis atpažinti laikmečio problemas, saugoti Bažnyčios vienybę bei stengtis apaštalauti prisitaikant prie laikmečio aplinkybių lietuvių pranciškonų identitete išryškino ištikimybę tautiniams idealams ir rūpestį pasauliečių pranciškonų pašaukimais. Lietuvių pranciškonų pastoracija 1940–1990 m. vyko okupacijos ir emigracijos sąlygomis ir, atsižvelgiant į kilusius sielovadinius iššūkius, išryškino atskirus jų identiteto raiškos būdus: solidarumą su vargstančiais, tarnystę tautiečiams, lietuvybės ir tautos laisvės puoselėjimą, pranciškoniškųjų pašaukimų ugdymą, kultūrinį-švietėjišką darbą, misijinę veiklą, katalikų vienybės ir tarpreliginio sutarimo pastangas ir kt. Lietuviai pranciškonai tiek išeivijoje, tiek sovietų okupacijoje išsaugojo lietuvišką tapatybę ir, įgyvendindami tikslą atkurti Lietuvoje pranciškonišką provinciją, aktyviai dirbdami spaudos baruose, nušviesdami okupuotos Lietuvos padėtį, puoselėdami tautines–religines vertybes, prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 1990 m Lietuvių pranciškonų gyvenimui būdingas antgamtiniais motyvais palaikomas broliškumas ir dinamizmas, besiveržiantis iš žmogiškų-dvasinių vertybių suderinimo arba socialinių veiksnių reikalavimo ir apaštališkos misijos neišskiriamo sujungimo, tapo charakteringais vienuolijos bruožais, t. y. pastoviąja identiteto dalimi.Vytauto Didžiojo universiteta