Social partnership in the school based VET system

Socialinė partnerystė darbdavių, darbuotojų ir valstybės institucijų sąveika – veikia visose demokratinėse valstybėse. Socialinė partnerystė tapo vienu iš svarbių profesinio rengimo kokybės užtikrinimo veiksnių, sąlygojančių kaitos ir atsinaujinimo procesus profesinio rengimo sistemoje. Socialiniai partneriai ne tik įtraukiami į profesinio rengimo turinio tikslų nustatymą, jų įgyvendinimą, pasiekimų ir rezultatų vertinimą, bet ir dalyvauja formuojant profesinio rengimo politiką, administruojant ir organizuojant profesinio rengimo veiklą. Lietuvoje, kur dominuoja mokyklinis profesinio rengimo modelis, švietimo sistemos ir veiklos pasaulio ryšiai ilgą laiką buvo veikiami pasiūlos principo: specialistai buvo rengiami neatsižvelgiant arba minimaliai atsižvelgiant į veiklos pasaulio poreikius. Socialinis dialogas Lietuvoje turėjo gimti ypatingai sudėtingomis sąlygomis. Viena vertus, socialinių partnerių iniciatyvą stabdė ne tik centralizuotai valdoma profesinio rengimo sistema, žemas profesinio mokymo prestižas, bet ir darbo santykiai, kurių formavimuisi įtakos turėjo sovietinė sistema. Antra vertus, socialinė partnerystė, kaip reiškinys, atsirado tik prasidėjus demokratizacijos procesams, todėl neturėjo nei tradicijos, nei partnerystei palaikyti reikiamos infrastruktūros, resursų ir kompetencijų, todėl dar ir šiandien socialinė partnerystė, kaip organizacinė forma, priimama be didelio pasitikėjimo, neaiškūs jos principai ir siekiai, neapsispręsta, kaip ir kokiu būdu ji turėtų veikti profesinio rengimo sistemoje. Disertacinio tyrimo problemą nusako socialinę partnerystę sąlygojančių veiklos ir švietimo sistemų, profesinio rengimo posistemės ir profesinio rengimo kokybės užtikrinimo procesų ryšių bei jų sąveikos fragmentiškumas. Tyrime siekiama atsakyti į klausimus, kokia socialinė partnerystė susiformuoja mokyklinėje profesinio rengimo sistemoje, kokios priežastys lemia jos plėtrą, ir pagal kokį modelį organizuojama socialinė partnerystė galėtų tapti nuolatinio profesinio rengimo tobulinimo sąlyga. Disertaciniame darbe taip pat siekiama ištirti skirtingas socialinės partnerystės sampratas, bandoma suprasti, kokias socialinės partnerystės problemas, plėtros perspektyvas mato veiklos ir švietimo sistemų atstovai, kuo jų požiūriai panašūs, ir kuo jie skiriasi.Social partnership, as interaction between the state, employees and employers, functions in all the democratic states. Social partnership became one of the important quality assurance factors in VET, which make influence on the change, innovation and renewal processes in the VET system. On the one hand, social partners have been involved into the identification of the curriculum aims, implementation and evaluation processes; on the other hand, they have been also involved into the VET policy-making. For Lithuania, with the dominating school-based VET model, it is characteristic that for a long time the interaction between the activity and education systems was influenced by the supply principle: training of specialists was organised according to the decisions and possibilities of the educational system not taking into consideration demands from the labour market. Social dialogue in Lithuania had to be born in extremely difficult situation. Initiatives of social partners were blocked by the centralised system; there was no culture and tradition of social dialogue, labour relations were affected by the soviet regime. The research problem is defined by still fragmented relations and interaction between the activity and education systems, vocational education and training sub-system, and vocational education and training quality assurance processes, influencing social partnership. The research focuses on the questions of social partnership forms in the school based VET system, the preconditions for the development of social partnership and its model in the school-based VET system. The dissertation also focuses on the problem of understanding social partnership, what kind of problems are envisaged, what are development perspectives and possibilities from the point of view of schools, companies’ representatives and policy makers.Vytauto Didžiojo universiteta