The construction of leadership in the process of political communication: istoriographic approach

Politinės komunikacijos procese vyksta daugybė įvairių diskursų, kuriuose centriniais veikėjais laikomi politikai, žiniasklaida ir visuomenė. Ši komunikacijos sritis manipuliuoja politinės valdžios galia, ir šiuo pagrindu prisideda prie socialinės tikrovės konstravimo, organizavimo, viešosios nuomonės formavimo. Politinis lyderis, patekęs į šį procesą, įgyja tam tikrą vaidmenį. Tai gali būti tiek galingos, istoriškai reikšmingos asmenybės, tiek medijoms bei tam tikroms institucijoms pavaldus vaidmuo. Darbo tikslas – išryškinti lyderio vaidmenis bei bruožus politinės komunikacijos procesuose, naudojant teorinio modeliavimo, istorinės analizės bei žiniasklaidos turinio analizės metodus. Šių metodų pagalba siekiama išryškinti, kaip vertinama politinio lyderio įtaka, kaip kinta jo komunikacijos galimybės. Istorijai reikšmingo lyderio charizma ir su ja susiję savybės sudaro jo komunikacijos pagrindą: tai teorijoje pasitelkiamų T.Carlyle‘o, ir J.Burckhardt‘o požiūris. Darbe šis požiūris išskleidžiamas, pasitelkiant teorinio modeliavimo metodą, tai yra, konkrečių šių autorių aprašomų lyderių pavyzdžiais. Šiam požiūriui prieštarauja L.Tolstojaus istorijos filosofija: lyderis apskritai negali turėti lemiamos įtakos istorijai, o asmens komunikacija nepriklauso nuo to, kokiu svarbiu šis asmuo laikomas istorikų. Pasitelkiant I.Berlino poziciją, lyderio komunikacinės galios kritika plėtojama ir padeda susieti komunikacijos valdymo problematiką su šiuolaikine politine komunikacija. Pastarajai būdinga tai, jog net ir ryškaus, charizmatinio lyderio viešoji komunikacija neveiksminga, jei jos nepalaiko viešųjų ryšių, propagandos strategijos. Šiuolaikinėje politinėje komunikacijoje vykstantys procesai darbe analizuojami daugiausiai socialinio konstruktyvizmo požiūriu. Glausta propagandos procesų analizė padeda suvokti politinio lyderio konstravimą šiame kontekste. Šiuolaikinės komunikacijos būdai, kuriais pristatomas politinis lyderis, pasižymi procesų ir strategijų sudėtingumu, ir yra menkai pavaldūs arba nepavaldūs pačiam komunikatoriui. Tiriamajame darbe atliekama internetinės žiniasklaidos šaltinių turinio analizė. Šis metodas pasirinktas išryškinti politinio lyderio konstruojamumą ir jo asmeninių pastangų bei savybių nepakankamumą valdyti su juo pačiu susijusius komunikacinius procesus. Tyrimo imtis sudaryta atlikus paiešką pagal teoriškai pagrįstų kategorijų raktažodžių ir atrinktų politinių lyderių sąryšį šaltinių tekstuose. Tyrimo rezultatais patvirtintos hipotezės, jog lyderis silpnai reflektuoja savo santykį su komunikacijos kanalais. Asmeninės lyderio savybės ir gebėjimai, kaip charizmatiškumas ar iškalba, padeda politinės komunikacijos lyderiui, tačiau nėra vertinamos kaip būtinos. Taip pat daroma išvada, jog dažnas rodymasis komunikacijos kanaluose nebūtinai rodo politinio komunikatoriaus lyderystę.Political communication is the field of various discourses, in which there are three main actors: politicians, mass media and society. This sphere of communications manipulates the power of political authority and that is how it helps to construct, organize, form the social reality and public oppinion. Political leader when fallen into these processes gets a particular role. This role may be considered either one of the powerful and historically meaningful personality, or be seen like subject to particular institutions of media and communications. The aim of the thesis named The construction of leadership in the process of political communication: istoriographic approach is to highlight the roles of a leader in the processes of political communication, by using the methods of theory modelling, historic analysis and media content analysis. These methods are considered as effective way to show, how the influence of political leader and how his abillities to communicate are discussed. The communication of historically meaningful leader is based on his charisma and other coherent characteristics: such is considered to be the approach of T.Carlyle and J.Burckhardt. In this research paper it is explained by using a method of theory modelling, it means that particular examples of described leaders are invoked. The philosophy of history of L.Tolstoy is opposed to the approch mentioned above: leader generally and particularly can not have meaningful influence on history and his personal communication is not due to the meaning the historians attribute to him. I.Berlin‘s position on the power of leader‘s communication helps to develop critics of this point and to bond this problem of communication control with modern political communication. In the latter even the communication of a distinct, charismatic leader is not effective, if it is not supproted by strategies of public relations and propaganda. The processes of modern communication are analyzed mostly in the perspective of social constructionism. Brief analysis of the processes of propaganda here is helpful while understanding the constructing of leader in the context. The modern ways of communicating which present political leader, are complicated in processes and strategies, therefore are poorly controled by the communicator himself. In the empirical inquiry of this paper the content of internet media is analysed. This method was chosen to highlight that political leader is constructed and his personal features are not enough to control the processes related to his communication. The field of analysis was composed after the search by the keywords was completed: the keywords were defined and categorized with respect on the theorethical part of the paper, then they were bond with particular leaders selected. Then the bond of the keywords and the leaders each was analysed in the sources. The results of the research confirmed the hypotheses that leader poorly reflects his relation with the channels of communication. Personal features and abilities as charisma or eloquence help a leader but do not seem to be considered as essential. Also may be stated that frequent political actor‘s participation in communication channels does not necesarilly prove his status as of the communication leader.Vytauto Didžiojo universiteta