Lietuvos istorikų bendrija 1918−1940 metais

Period of the Independence of the Republic of Lithuania in 1918–1940 is associated with the beginning of the process of institutionalization of national Lithuanian historical science. The object of this dissertation is the community of historians of the independent Lithuania during 1918–1940 and the beginning of its professionalization. The main problem analyzed in this dissertation is the group of people who composed the community of historians. The main aim is to reveal the composition of the community of historians of 1918−1940 Lithuania and the features of its professionalization. The author sets the following tasks to be explored: education of historians, conditions for the obtaining of qualification, social aspects of collective biography (territorial and social origin, ethnical and confessional dependence, factor of gender) and its influence on the professionalization of historians, age groups and the problems of intercourse between the generations of historians, ideological creeds and competition inside the historical field, professional structure – work, activity and membership of historians in the scientific organizations and means of their subsistence. According to the following criterions of selection − how many historians had lived and worked in 1918–1940 Lithuania, gained the education as historians and published their works on the subject of history, the community of historians consists of 52 persons.12 (23 %) of them had the lectureship in Vytautas Magnus University without special education. Historians defended 20 dissertations, only 5 of them – at the VMU. The social composition of the Community of historians coincided with demographical situation of the Lithuanian society.1918–1940 m. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės laikotarpis sietinas su nacionalinio Lietuvos istorijos mokslo institucionalizacijos proceso pradžia. Šios disertacijos tyrimo objektas − nepriklausomos Lietuvos istorikų bendrija ir istorijos mokslo profesionalizacijos pradžia. Pagrindinė nagrinėjama problema – žmonės sudarę aptariamojo laikotarpio istorikų bendriją, kurie modernios nacionalinės istoriografijos formavimosi pradžioje ėmėsi istorijos tyrimų. Keliamas klausimas kas juos siejo ar skyrė. Disertacijos tikslas - išanalizuoti 1918–1940 m. Lietuvos istorikų bendrijos sudėtį ir profesionalizacijos ypatybes. Keliami uždaviniai ištirti istorikų: specialybės išsilavinimą, kvalifikacijos kėlimo aplinkybes, atskleisti socialinių kolektyvinės biografijos aspektų (teritorinės ir socialinės kilmės, etninės ir konfesinės priklausomybės, lyties ir šeimos faktoriaus) poveikį istorikų profesionalizacijai, amžiaus grupes ir kartų santykių problemas, ideologines pažiūras ir konkurencinę kovą ,,istorikų lauke‘‘, profesinę struktūrą – darbą, veiklą ir narystę istorijos mokslo institucijose ir istorikų pragyvenimo šaltinius. Tyrime nepriklausomos Lietuvos istorikų bendriją sudaro 52 asmenys. Šio darbo naujumas ryškiausiai matosi mėginant pasirinkus atrankos kriterijų, nustatyti profesionalių nepriklausomos Lietuvos istorikų skaičių, socialinę bendrijos struktūrą išskiriant jų grupes bei apibrėžiant šios bendrijos ,,ribas“. Istorikų ,,bendrijų” studijos praplečia istoriografijos istorijos tyrimų lauką, leidžia suprasti istorikų darbus ir pažiūras platesniame kontekste. Šie tyrimai yra svarbūs ir visuomenės istorinei kultūrai ir sąmonei pažinti. Tai alternatyva siauram elitariniam-personalistiniam požiūriui į istoriografijos tyrimus.Vytauto Didžiojo universiteta