Recognition, promotion and rehabilitation of archaeological heritage: theoretical models and practical aspects

Remiantis komparatyvistiniu, aprašomuoju analitiniu, sintezės, apibendrinimo metodais darbe analizuojamos archeologinio paveldo pažinimo sklaidos ir gaivinimo galimybės ir perspektyvos Lietuvoje. Sąlygiškai darbą galima skirtyti į dvi dalis: pirmojoje nagrinėjami teoriniai aspektai, o antrojoje pateikiama praktinių archeologinio paveldo animavimo įžvalgų. Siekiant akcentuoti visuomenės įsitraukimą ir aktyvų dalyvavimą archeologinio paveldo apsaugoje, darbe kaip paveldo pažinimo sklaidos ir gaivinimo sinonimas vartojamas animavimo terminas. Tyrimo objektu pasirinkus archeologinį paveldą, jo santykį su visuomene, siekiama aptarti archeologinio paveldo specifiką, išryškinti vertes ir reikšmę šiuolaikinės visuomenės tvariai raidai bei išskirti metodus, padedančius optimaliai įgyvendinti interaktyvumo programą ir skatinančius užmegzti dialogą su visuomene. Šiuos reikalavimus atitinka eksperimentinė archeologija. Todėl darbe apžvelgiamos jos praktikavimo ištakos, kategorijos ir sklaida Lietuvoje bei išskiriamos eksperimento metodo taikymo perspektyvos archeologijoje. Viena jų – gyvosios archeologijos festivaliai, įvairios edukacinės programos, kurių atsiradimą ir gausėjimą paskatino bandymas padaryti visuomenę aktyvia dalyve. Kaip esminė dialogo su bendruomene forma darbe įvardinama archeologinio parko idėja, įvertinami šio animavimo metodo privalumai ir trūkumai, charakterizuojamos potencialios archeologinių parkų vietovės Lietuvos teritorijoje; atsižvelgiant į objekto išlikimo, ištirtumo laipsnį, autentiškumo ir kitus reikalavimus, išskiriami ir aptariami galimi archeologinių objektų reprezentavimo būdai – nuosaikusis (pasyvus) ir radikalusis (aktyvus). Taip pat nustatyti faktoriai, kurie užtikrina sėkmingą archeologinio parko idėjos realizaciją: orientacija į lankytoją, bendruomenės integravimas į būsimą veiklą, psichologiniai kriterijai ir vadybinis kūrybiškumas. Praktiniai archeologinio paveldo animavimo pasiūlymai darbe formuluojami atlikus Salantų regioninio parko atvejo studiją. Apžvelgus regiono archeologines vertybes, įvertinus esamą jų panaudos situaciją, pateikiamos susistemintos galimos turistinių maršrutų kryptys, akcentuojamos objektų panaudos edukacijai bei turizmui galimybės ir perspektyvos. Darbe suformuluoti uždaviniai ir pasiūlymai padės nubrėžti galimas veiklos gaires regioniniuose parkuose ir kitose paveldo apsaugos institucijose, kur reikalingi novatoriški archeologinio paveldo reprezentavimo sprendimai ir aktyvaus santykio su visuomene užmezgimas.Using a set of general methods which include comparative analysis and synthesis of scientific literature this paper discusses issues of recognition, promotion and rehabilitation of archaeological heritage, the perspectives and opportunities of its use in Lithuania. Basically this work can be divided into two main parts: the one with theoretical analysis of various approaches and the other orientated towards practical recommendations and suggestions of possible animation work in regional parks. Seeking to define the vital importance of involvement and participation of society in the process of conservation, the overall term animation is adopted and used as synonym for recognition, promotion and rehabilitation concept. Considering the relationship between archaeological heritage and society as the main subject of this research, the specifics of archaeological heritage and importance of sustainable development to modern society is reviewed in the work. One of the tasks is to separate out the methods which provide optimal conditions of interactive communication and stimulate the engagement in dialogue with communities. Experimental archaeology meets such requirements. Therefore the genesis, development, categories of experimental archeology and promotion of this tendency in Lithuania are defined, alongside the perspectives of practical use of experiment in archaeology are reflected. Good examples of interaction are various educational programs and archaeological festivals, which are caused and increasing due to intentions of heritage promoters to make society participate actively and their attempt to follow the needs of visitors. In the work the idea of archaeological parks as the basic form of dialogue with community is posed. Measuring the advantages and disadvantages of this animation method the author characterizes potential archaeological sites in Lithuania that could be represented in a passive (moderate) or active (radical) form of an archaeological park. Also such factors as orientation towards visitors, integration of local community into future activity, some psychological criteria and creative management are essential for archaeological park to succeed. Practical suggestions are based on data gained from case method and situational analysis of regional park of Salantai. The last part of the work is an attempt to systemize the archeological values of the region, make possible routes of tourism, accentuate the use of heritage for educational purpose and tourism and find alternative ways which could engage local communities into the process of conservation.Vytauto Didžiojo universiteta