Lietuvių kalbos samplaikos

The object of the study is multi-word lexemes (samplaikos in Lithuanian), defined as combinations composed of two or more inflective or non-inflective parts of speech, grammatically and semantically perceived as one unit. The goal of the dissertation is to investigate the autonomy of multi-word lexemes in the Lithuanian language. Two monolingual corpora (the non-annotated Corpus of the Contemporary Lithuanian Language and the morphologically annotated Lithuanian language corpus) and the parallel German-Lithuanian corpus have been used for the extraction and the analysis of data. Several research methods have been applied: descriptive, corpus-based, statistical, and contrastive. The statements to be defended are as follows: 1. According to the broad conception of phraseology, multi-word lexemes are a subtype of multi-word units. They are considered to be an object of phraseology, since their frequency and fixedness have been confirmed by corpus analysis. 2. There are variations in the degree of fixedness of multi-word lexemes. The analysis of collocation strength between the elements of multi-word lexemes and of deviations in morphological paradigm indicates that the degree of fixedness of multi-word lexemes is largely determined by their composition. 3. The context of multi-word lexemes is characterized by stability or variability. The context of more stable multi-word lexemes is variable, which determines their greater autonomy. Less stable multi-word lexemes that occur in more defined contexts are less autonomous. 4. Multi-word lexemes with higher autonomy are more likely to act as translation units than low-autonomy multi-word lexemes. The higher autonomy of a multi-word lexeme means a higher probability that the boundaries of a multi-word lexeme and a translation unit will coincide.Darbo objektas yra lietuvių kalbos samplaikos, apibrėžiamos kaip dvižodžiai ar ilgesni iš kaitomų ir nekaitomų žodžių sudaryti stabilieji junginiai, sudarantys vientisos reikšmės leksinį vienetą, kuris dažniausiai vartojamas nesavarankiškos (tarnybinės) kalbos dalies funkcija. Disertacijos tyrimo tikslas – ištirti lietuvių kalbos samplaikų, kaip leksinio vieneto, pasižyminčio formos ir turinio stabilumu, autonomiškumą. Darbo šaltiniai: neanotuotas Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas, morfologiškai anotuotas lietuvių kalbos tekstynas ir lygiagretusis vokiečių–lietuvių kalbų tekstynas. Darbo metodai: aprašomasis metodas, tekstynų lingvistikos metodas, statistiniai metodai, gretinamasis metodas. Ginamieji teiginiai: 1. Remiantis išplėstąja frazeologijos samprata, samplaikos yra sustabarėjusių kalbos vienetų tipas, laikomas frazeologijos objektu nuo tada, kai tekstynų analize įrodytas šių junginių dažnumas ir vartojimo pastovumas. 2. Samplaikų stabilumas yra nevienodas. Samplaikų dėmenų traukos įverčio ir morfologinės paradigmos nuokrypio tyrimas rodo, kad samplaikų stabilumo laipsnį lemia samplaikų sandara. 3. Samplaikų kontekstui būdingas stabilumas arba kintamumas. Stabilesnių samplaikų kontekstas kintamas, todėl jos yra autonomiškesnės. Mažesniu stabilumu pasižyminčios samplaikos, kurių kontekstas labiau apibrėžtas, yra ne tokios autonomiškos. 4. Autonomiškesnės samplaikos labiau linkusios būti vertimo vienetais nei mažiau autonomiškos. Kuo samplaika autonomiškesnė, tuo didesnė tikimybė, kad samplaikos ir vertimo vieneto ribos sutaps.Vytauto Didžiojo universiteta