The energy security of the European Union in the 21st century: The role of Russia. Threats and alternatives

Šaltojo karo pabaiga traktuojama kaip pasikeitusios pasaulio tvarkos pradžia. Ši pradžia iš esmės reiškė kaitą tiek saugumo studijose, tiek tarptautinės sistemos aplinkoje. Radikaliai pasikeitė saugumo samprata, tradiciškai pabrėžusi stiprios karinės galios ir karinių blokų svarbą. Grėsmės kylančios dėl kitos valstybės agresijos palaipsniui menko, tapo nebe tokios aktualios. Imta vis garsiau kalbėti, kad karinės grėsmės liko nuošalyje, tačiau reikės kovoti su naujomis grėsmėmis, kurios neturi nei valstybės, nei sienų. Dar visai neseniai ryšys tarp energetikos, užsienio ir saugumo politikos nebuvo taip dažnai eskaluojamas, kaip tai daroma šiandien. Tačiau po Rusijos energetinių karų su Ukraina, Vakaruose ir ypač Europoje, imta labai aktyviai ir rimtai svarstyti energetinio saugumo klausimus. Europos Sąjunga neturi energetinių išteklių tiek, kad būtų galima patenkinti visų valstybių narių poreikius. Todėl didėjant energetinių išteklių vartojimui, priklausomybė nuo artimiausios kaimynės Rusijos dujų ateityje tik didės. Priklausomybė nuo energetinių išteklių pati savaime neturėtų bauginti, tačiau žinant, kad Rusija energetinius išteklius naudoja kaip ginklą savo politiniams tikslams įgyvendinti, kelia nerimą ir reikalauja atitinkamų veiksmų iš Europos Sąjungos. Vieni iš svarbiausių pirminių uždavinių yra vieningos ES energetinės rinkos sūkuriams, vieningos ES užsienio energetikos politikos Rusijos atžvilgiu suformulavimas, bei ES naudojamų energijos tipų, jos energetinių partnerių ir energijos transportavimo kelių į ES diversifikavimas. Nors uždaviniai yra pakankamai aiškūs ir suprantami, tačiau jų įgyvendinimas nėra toks paprastas. Europos Sąjungos pabrėžiama priklausomybės nuo Rusijos dujų problema yra pačių Europiečių vidaus nesutarimų problema. Atsakymas į daugelį ES energetikos problemų glūdi Sąjungos solidarumo bei vienybės klausimo sprendimo srityje. Nacionalinės valstybės dažnai pamindamos bendrus ES energetinio saugumo principus, savo saugumą bando užsitikrinti kitų valstybių ir apskritai Sąjungos saugumo sąskaita. Solidarumo stoka ir vienybės nebuvimas yra rimta grėsmė ES energetiniam saugumui. Be to, ši grėsmė suponuoja kitas - išorines grėsmes. Rusija, matydama tokį ES nevienalytiškumą ir interesų skirtumus, šią situaciją dar labiau skatina. Pasinaudodama dvišaliais prekybiniais susitarimais su atskiromis valstybėmis, siekia dar labiau suskaldyti ES, kad būtų lengviau manipuliuoti ir siekti imperialistinių tikslų. Be to, mažėjantys energetiniai šaltiniai, Rusiją verčia žvalgytis į kitus ištekliais turtingus regionus, ypač Kaspijos ir Juodosios jūros. Bet koks ES bandymas šiuos regionus įtraukti į potencialių energetikos tiekėjų sąrašus, susilaukia Rusijos nepasitenkinimo ir energetinių išpuolių. Solidarumas, vienybė ir diversifikacija yra kertiniai ES uždaviniai siekiant užsitikrinti energetinį saugumą. Priešingu atveju, nuolatinės konfrontacijos ir energetiniai išpuoliai taps kasdienybe.The end of the Cold War is treated as the beginning of the new order of the changed world. This beginning meant the essential change in the studies of security and in the environment of the international system as well. The definition of the security emphasizing the importance of the military power and its blocks has changed radically. The threat which used to emerge because of the agression of the other state gradually faded became not so topical. It is becoming more obvious that military threats are less important than the threats which have neither state nor borders. The relation between energy, foreign and security politics has not been lately escalated so frequently as it is nowadays. However, after the war for the power between Russia and Ukraine the questions of energetic security have been very much under discussion in the West, especially in Europe. EU does not have so much energetic resources that the needs of all EU member states could be fulfilled. Hence, we may conclude that the dependence for the gas on the closest neighbour-Russia will increase because of the growing consumption of energetic resources. The dependence on the energetic resources itself should not look so threatening, however taking into account that Russia uses its resources as the weapon to implement its political aims, it might appear alarming as well as require some appropriate actions from EU. One of the most ultimate goals is to form a united energy market of EU, also to formulate solid EU energy policy with Russia and to diversify the ways of EU energy transportation and EU energy partners as well as the usage of energy types in EU. Although the goals are rather evident and definite the implementation of them is not so simple. The solution to many energy problems lies in the sphere of the EU solidarity and unity while making a decision. To ensure their energy security the national states usually trample on the energy needs and rights of other states or on the EU account. The lack of solidarity and unity poses a serious threat to EU energy security. What is more, this threat supposes other-external threats. When Russia observes such heterogeneity and differences of interests it encourages the situation like that even more. It makes some profit using bilateral trade agreements with separate states and striving to polarize EU even more in order to make it easier to manipulate and achieve imperialistic goals. Also, the diminishing sources of energy makes Russia turn its head to the other regions which are rich in resources especially the ones on the Caspian and Black seas. Any EU attempt to include these regions into the list of the suppliers of energy results in Russia’s discontent and energy sallies. Solidarity, unity and diversification are the most fundamental goals in achieving energy security. Otherwise, constant confrontations and energy sallies will become a common thing.Vytauto Didžiojo universiteta