The Way of Interpretative Dynamics and its Change in Hermeneutics

Šioje disertacijoje analizuojama interpretacinės dinamikos pobūdis bei kaita hermeneutikoje. Parodomas skirtingas interpretacinės dinamikos pobūdis nuo XIX a. romantinės hermeneutikos iki šiandienos postmoderniosios hermeneutikos, atskleidžiama hermeneutikos transformacija postmoderniajame kontekste. Ši transformacija traktuojama kaip įcentrinės interpretacinės dinamikos virsmas išcentrine. Šiuo pagrindu darbas suskirstytas į dvi dalis: I. – ,,Įcentrinė interpretacinė dinamika XIX – XX a. vokiečių hermeneutikoje“; II. – ,,Išcentrinė interpretacinės dinamikos transformacija postmoderniojoje hermeneutikoje“. I dalyje aptariamos interpretacinės dinamikos užuomazgos romantinėje hermeneutikoje ir šios dinamikos išsiplėtojimas ontologinėje hermeneutikoje, atstovaujamoje M. Heideggerio ir H.-G. Gadamerio, analizuojant šių autorių meno bei istorijos sampratas. II dalyje parodoma interpretacinės dinamikos transformacija – virsmas išcentrine interpretacine dinamika postmoderniajame kontekste. Tai daroma analizuojant ontologinės hermeneutikos, daugiausia H.-G. Gadamerio, santykį su 1) J. Derrida dekonstrukcija; 2) R. Rorčio pragmatizmu, aptariant dekonstrukcinės hermeneutikos ir pragmatinės hermeneutikos variantus.The dissertation analyses the way of interpretative dynamics and its change in hermeneutics. The author discloses a different way of interpretative dynamics from the 19th century till contemporary postmodern hermeneutics as well as the transformations of hermeneutics in the postmodern context. This transformation is treated as centripetal dynamic change into centrifugal. On this basis the work is divided into two parts: I – centripetal dynamics in the German hermeneutics in the 19th and 20th centuries; II – transformations of centrifugal interpretative dynamics in the postmodern hermeneutics. The first part discusses the rudiments of interpretative dynamics in romantic hermeneutics and development of such dynamics in ontological hermeneutics that is represented by Heidegger and Gadamer by analyzing the notions of art and history of these authors. The second part demonstrates transformation of interpretative dynamics – a shift from centripetal to centrifugal dynamics in postmodern context. It is achieved by the analysis of ontological hermeneutics, mostly Gadamer‘s relation to Derrida‘s deconstruction and Rorty‘s pragmatism while discussing versions of deconstructive and pragmatic hermeneutics.Vytauto Didžiojo universiteta