Europos Sąjungos įtakos Vidurio Rytų regionalizacijos procesui vertinimas

Regionalization refers to the process of cooperation, integration, cohesion and identity creation in a regional space and involves state as well as non-state actors. Regionalization serves as a tool for settling conflicts and securing peace among nations. The conflicts and the spillovers they produce in regions such as the Middle East are acknowledged as being of paramount concern to international security. Building regional peace and security is a stepping stone to the construction of a more secure global order. Transforming regions into pluralistic security communities, moving from zones of war to stable zones of peace, has assumed increasing importance. The ongoing spatial formation is defined and explained as a gradual regional transformation movement from a Machiavellian-Keynesian geopolitical rationality toward a Porterian-Floridian one. These political rationalities are motivated by the perceived nature of the contemporary security environment in which a specific type of competitiveness (competitive regionalism/city-regionalism) has partly superseded military-based security issues. There is a growing emphasis on endogenous processes, utilizing regional assets, institutions and knowledge and promoting intra-regional links via cluster policies as the key to regional economic success in a global political economy. It is acknowledged that innovation, competitiveness, clusters, networks, and top quality are key shibboleths in the plans which present long-term future visions for the regions. The author is crafting a research that could measure regional performance in political, socio-economic, societal and environmental aspects with respect to regionalization processes, regional security and regional transformation. Rather than using European Union as the standard from which to explain all other cases of regionalization, or excluding European Union altogether in theorizing attempts, author emphasizes that it is important to enhance the comparative regional analysis. In order not to be restrained to the European Union model, the volume encompass multi-paradigmatic and eclectic analysis that could explain in detail why the European Union regionalization model cannot be replicated in the Middle East, in the core countries of the Levant in particular.Regionalizacija apjungia bendradarbiavimo, integracijos, sanglaudos ir tapatumo kūrimo procesus regionininėje erdvėje, kurie yra susiję tiek su valstybiniais, tiek su nevalstybiniais subjektais, dariniais. Regionalizacija tarnauja kaip konfliktų sprendimo ir taikos užtikrinimo tarp tautų įrankis. Žinia, dauguma konfliktų Vidurio Rytuose savo apimtimti ir sklaida kelia grėsmę tarptautiniam saugumui, todėl užtikrinti regioninį stabilumą ir taiką yra vienas svarbiausių tarptautinės bendruomenės uždavinių. Transformuoti regionus ir pereiti nuo karo zonų į pliuralistines saugumo bendruomenes tampa aktualu tiek politiškai, tiek ekonomiškai. Besitęsiantis laipsniškas regioninis formavimas remiasi Makiavelio-Keynes’o ir Porterio-Florido geopolitinio racionalumo teorijomis. Šios teorijos akcentuoja šiuolaikinę saugumo aplinką, kurioje tam tikros rūšies konkurencingumo elementas iš dalies pakeičia kariniais pagrįstus saugumo klausimus. Šios teorijos akcentuoja dėmesį į endogeninius procesus, regioninius išteklius, institucijas; skatina klasterizaciją, kuri tampa vienintele galimybe nacionalinei ekonomikai tapti pasaulinės rinkos dalimi. Inovacijos, konkurencingumas, klasterių grupės, masto ekonomija, tinklai yra priimtini kaip pagrindiniai principai regioniniuose ir strateginės svarbos ilgojo laikotarpio dokumentuose ir planuose. Atlikdama tyrimą, autorė įvertina regionalizaciją Vidurio Rytuose politiniu, socio-ekonominiu, aplinkosauginiu ir visuomeniniu aspektais. Palyginamoji ir regresinė analizė išsamiai ir detaliai paaiškina, kodėl Europos Sąjungos regionalizacijos modelis nėra galimas pakartoti Vidurio Rytuose, Levanto regione.Politikos mokslų ir diplomatijos fakult.Vytauto Didžiojo universiteta