Female stereotypes in the soviet period and contemporary drama

Magistro darbe analizuojami sovietmečio laikotarpio ir šių dienų dramose aptinkami moterų paveikslai, apibendrinamas moters santykis su savimi ir pasauliu, jos paveikslo konstravimas ir santykis su egzistuojančiais stereotipais kultūroje, įvardijamos moters vaizdinio bendrumai ir skirtumai sovietmečio ir paskutinio dešimtmečio dramaturgių kūryboje, apžvelgiamos tekstų stiliaus ypatybės. Remiamasi sociokritiniu, feministinės, postkolonijinės kritikos metodais bei interpretaciniu – analitiniu, lyginamuoju, literatūrinės stilistikos metodais. Sovietmečio laikotarpiui ,,atstovauti“ pasirinktos dvi dėl savo literatūrinio palikimo gerai žinomos, tačiau skirtingos autorės – D.Urnevičiūtė (pjesės ,,Daltonikai“ (1972m.) ir ,,Pagonė“( 1974m. )) bei J.Vaičiūnaitė (pjesės ,,Kasandra“ (1967m.), ,,Pavasario fleita“ (1972m.) ir ,,Dialogai su Emilija“ (1978m.)) Iš paskutinio dešimtmečio dramaturgijos kūrėjų Lietuvoje pasirinkta viena perspektyviausių dramaturgių, prozininkių - L.S.Černiauskaitė ( pjesės ,,Liučė čiuožia“ (2002) ,,Artumo jausmas“ (2003m.) bei ,,Pjesė trims moterims ir Liudviko lavonui“), G.Gugevičiūtės pjėsė ,,Labas gyvenimas“ (2007m.) bei G.Labanauskaitės drama - „P*S“.The women images found in the literary drama works of writers of the Soviet and modern periods have been analyzed in the Master’s thesis, and a women’s relation to oneself, as well as to the world, statement of women image and relation to ongoing stereotypes in culture, have been generalized. The similarities and differences of women images in Soviet and latest female-dramatists’ works have been identified, and the textual stylistics have been reviewed. The sociocritical, feminist, postcolonial critics, (analyzed in the 1st part) and interpretational-analytical, comparative, and literary stylistic analysis methods have been employed in this work. . Two “representatives” have been chosen to represent the Soviet period, as they are well known for their legacy in literature, and at the same time, both being of different “dimensions”: D. Urnevičiūtė (her plays Daltonikai (1972) and Pagonė (1974)), and J. Vaičiūnaitė (her plays Kasandra (1967), Pavasario fleita (1972), and Dialogai su Emilija (1978)).L. S. Černiauskaitė has been chosen to be analyzed in this thesis as one of the most promising Lithuanian female dramatists and prosaists of the last decade (plays Liučė čiuožia (2002), Artumo jausmas (2003), and Pjesė trims moterims ir Liudviko lavonui), G. Gugevičiūtė’s play Labas gyvenimas (2007), and G. Labanauskaitė’s drama P*S.Vytauto Didžiojo universiteta