Whether the release from the criminal liability due to insignificance should be applied only for the criminal acts?

Asmuo pažeisdamas įstatyme saugomas vertybes, padaro nusikalstamą veiką ir kartu atsiranda pareiga atsakyti pagal įstatymą, todėl asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau padarytas nusikaltimas ne visada sukelia realią žalą, kartais baudžiamosios teisės saugomam objektui tik kyla pavojus, kad žala gali atsirasti. Todėl šiuolaikinėje baudžiamojoje teisėje yra numatytas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės institutas, kuris asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, atleidžia nuo valstybės pasmerkimo, t.y. nuo tų teisinių pasekmių, kuriuos sudaro baudžiamosios atsakomybės turinys. Apskritai šis institutas yra nagrinėtas daug, tačiau atskiroms jo rūšims dėmesio skirta nevienodai. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 37 straipsnis numato galimybę asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Tačiau ši įstatymo leidėjo nuostata reikalauja aiškesnio paaiškinimo, kokios nusikalstamos veikos laikytinos mažareikšmėmis, ir, ar tik nusikaltimams turi būti taikomas mažareikšmiškumas. Nors įstatymų leidėjas yra numatęs atitinkamus kriterijus, kuriais remiantis yra vertinamas nusikaltimo mažareikšmiškumas, tačiau teismų praktikoje kyla šio instituto taikymo problemų. Pirmoji problema yra nusikaltimo pavojingumo nustatymas taikant mažareikšmiškumą. Kadangi mažareikšmiškumo taikymui yra labai svarbus pavojingumo kriterijus, o įstatymo leidėjo pateikti kriterijai nepateikia aiškaus atsakymo, kokiais kriterijais remiantis nusikaltimas yra laikomas mažareikšmis bei kokie nusikaltimai gali būti pripažinti mažareikšmiais, todėl imtasi išsamiau analizuoti mažareikšmiškumo taikymo sąlygas, atskleidžiant jų turinį bei išsiaiškinant jo taikymo ribas. Pavojingumo nustatymo reikalavimas yra siejamas su tuo, kad baudžiamoji teisė nustato atsakomybę tik už pavojingų nusikaltimų padarymą, o ne už formalius pažeidimus. Todėl teismai argumenduodami, kodėl nusikaltimas nedaro esminės žalos, pasiremdavo protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais bei nurodydavo, kad baudžiamoji teisė yra ultima ratio. Pasitaikydavo atvejų, kai teismai nagrinėdami žalos dydį, mažareikšmiškumą pritaikydavo, kai apskritai nebūdavo nusikaltimo sudėties motyvuojant tuo, kad nusikalstami veiksmai nepasiekė tokio pavojingumo dėl ko užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Tokiais atvejais, nuosprendžiai būdavo naikinami ir bylą apskritai nutraukdavo nesant nusikaltimo sudėties. Kitas problemiškas aspektas tai, kad žemesnių instancijų teismai ignoruoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotą praktiką, kad mažareikšmiškumas netaikomas baudžiamajam nusižengimui. Teismai, svarstydami dėl baudžiamojo nusižengimo pripažinimo mažareikšmiu, atsižvelgia į tuos pačius kriterijus, kaip ir vertinant nusikaltimą, t.y., remiantis pavojingumo kirtierijumi, sprendžiama, ar reikalinga skirti bausmę ir taikyti baudžiamąją atsakomybę. Baigiamajame darbe yra nagrinėjamos mažareikšmiškumo taikymo sąlygos, jo taikymo ribos, siekiant atskeisti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo turinį, paskirtį bei įstatymo leidėjo valią. Didžiausias dėmėsys yra skiriamas teismų praktikai, identifikuojant esminius probleminius aspektus bei vertinama, ar laikomasi vieningos praktikos.After the new Criminal code of the Republic of Lithuania entered its legal power in 2000, a concept of an “offence” was added to one of a “crime”. This imposed the problem of minor relevance application for the both concepts. In order to separate a crime and an offence, the legislator applied some criteria, inc. the application of minor relevance for the crime. According to the art. 37 of the actual Criminal Code, a person who commits a crime may be released from criminal liability by a court where the act is recognised as being of minor relevance due to the extent of the damage incurred, the object of the crime or other peculiarities of the crime. The main criteria of assessment of the damage size are the danger level of a deed act. The Paper intends to discuss one type of the release from the criminal liability, in particular due to minor relevance. The methods (historical, comparative, logic analytical, systemic) helped to analyze the peculiarities and conditions of the release from the criminal liability due to insignificance. Objectives: to reveal peculiarities of application of criminal liability for a crime and an offence; to reveal a legal essence of release from the criminal liability due to insignificance; to reveal the main criteria of danger when assessing the minor relevance of the deed act; to reveal crime content features that are the most important in order to consider the deed act to be insignificant; to clarify restrictions for minor relevance application; to analyze problems of separation of minor relevance for crimes and offences. The problem features of the minor relevance institute have been caused by the related problems in court practice: the assessment of danger level of a deed act and consideration of an offence in terms of minor relevancy. That is why it was necessary to reveal the main danger level assessment criteria and the main features of a crime content in order to consider a deed act as minor relevant one. Other problem is that the lower instance courts used to ignore the Superior Court practise that the minor relevance is not applied for offences at all. The courts used to pass a decision whether an offence is of a minor relevance, so considered the same criteria, as in terms of a crime and the main attention was put to the danger level and the aftermath. We point out that a crime could be considered of a minor relevance, when the person, committed an offence faces a real liability, regardless of its level.Teisės fakultetasVytauto Didžiojo universiteta