The motives of Indian mythology in the poetry by Vytautas P. Bložė, Donaldas Kajokas and Rabindranath Tagore

Vytautas P. Bložė, Donaldas Kajokas ir Rabindranathas Tagorė yra gerai susipažinę su indų Vedų vaišnavizmo mitologija, todėl savo eilėraščiuose įdomiai ir gražiai ją taiko, atskleisdami įvairių reiškinių prasmes ir praturtindami lietuvišką poeziją. Daugiausiai dėmesio poetai skiria mėnuliui, sielos ir Supersielos ryšiui ir Dievo Krišnos archetipui, mažiau – šventam medžiui ir gėlei. Kajokas daugiau dėmesio skiria mėnuliui. Bložės mėnulis skatina dvasinį augimą ir neleidžia pasiduoti materialiai tamsai, taip pat dieviškas asmuo su begaliniu pasauliu, Kajokui jis – ne tik šviesa, lemtis bet ir pats Dievo Asmuo (su mėnulio veidu ir akimis), grojantis fleita, taip pat moters ir vaiko įvaizdis, kas atitinka indų mitologiją, o Tagorei mėnulį atstoja Pats Dievas Krišna, turintis mėnulio veidą. Jų mėnulis yra nuolatos veikianti dieviška asmenybė, kas būdinga indų mitologijai. Poetams labai svarbus sielos ir Supersielos santykio motyvas. Visi trys remiasi Vedų šventraščių alegorija ir šį įvaizdį pateikia kaip du paukštelius. Paukštelis Supersiela nuolatos pataria, ką daryti, kad jos antrininkė išsivaduotų nuo žemų įgeidžių ir pasiektų aukščiausią tobulumą, atgaivindama dievišką draugystę. Tagorės paukštis yra be galo laimingas, būdamas kartu su Viešpačiu, Bložė stebi šiuos paukštelius, o Kajoko paukštis nelaimingas, nes neįsiklauso į Supersielą. Kajoko ir Tagorės Supersiela ir siela dar lyginamos su saule ir jos šviesa, Supersielos nebuvimą sielos gyvenime – su tamsa. Tokios metaforos pateiktos ir ,,Bhagavad-gitoje“. Vyt. P. Bložė aiškiai, per simbolinę prasmę, pateikia švento medžio Tulasi svarbumą. D. Kajokui dieviškus sodus prižiūrinti Tulasi ne tokia svarbi, kiek jų šeimininkas Krišna. R. Tagorei svarbus gražusis lotosas, ant kurio žiedlapių išsidėstęs visas dvasinis dangus, o jo centre stovi pats gražiausias Dievo pavidalas Krišna. Krišnos archetipą ir Jo grožį Kajokas apibūdina per Jo atributus, Bložė savo eilėse Krišną vadina vardu arba Aukščiausiuoju Dievu, oTagorės Krišną galima atpažinti per fleitą, lotosą, žydrą besišypsantį gražų vaiką ir jaunuolį ir tėvišką ar santuokinę meilę. Tagorė išryškina gyvosios būtybės meilę ir atsidavimą Jam. Poetų eilėdara nėra mitinė, Vediška, nes neturi vienodo dainingo ritmo, vienodo skiemenų skaičiaus 8 visose eilutėse ir eilučių skaičius kinta. Vis dėlto jie aprašo dieviškus dalykus. Kaip mitinėje kalboje, taip ir šių poetų eilėse tam tikrus užkoduotus įvykius ar siužetus dažniausiai žymi tik užuominos, frazės, klišės, žodžių junginiai. Poetai šruti, dvasinį Vedų šventraščių žinojimą, įvelka į išraiškią poetinę formą. Bložė – grafiškai, Kajokas – paryškindamas, o Tagorė – tapydamas vaizdą.Vytautas P. Bložė, Donaldas Kajokas and Rabindranath Tagore are well acquainted with indian Vedic mythology, therefore in their poetry they adjust it interestingly and beautifully, by revealing the meanings of different phenomenons, and in this way enriching lithuanian poetry. Most of the attention the poets allot to the moon trop, the relationship between the soul and the Supersoul and the archetype of God Krishna, less attention – to the sacred tree and flower. Kajokas attaches great importance to the moon. Bložė's moon induces spiritual growth and does not allow to yield to material darkness, it is also divine person with limitless world. To Kajokas it is not only the light, destiny, but also God (with moonlike face), who plays the flute, it is the trope of a woman and a child too. And for Tagore the place of the moon takes God Krishna Himself with His moonlike face. Their moon is always acting divine person, what is the characteristic of indian mythology. The motive of the relation between the soul and the Supersoul is very significant to the poets. All three of them lean on the allegory of Vedic scriptures and present this trop as two birds. The bird Supersoul always advises what to do for Her minor to make itself free from low whims, by reviving divine friendship. Tagore's bird is endlessly happy being together with the Lord, Bložė observes these birds and Kajokas' bird is unhappy, because it doesn't heed to the Supersoul. Kajokas' and Tagore's Supersoul and soul are also compared to the sun and its light, the absence of the Supersoul in the life of the soul – with darkness. These trops are presented in ,,Bhagavad-gita“. Vyt. P. Bložė clearly, through the emblematic meaning, presents the importance of sacred tree Tulasi. For D. Kajokas taking care of divine gardens Tulasi is not so significant as their owner Krishna. For R. Tagore the beautiful lotus is important, on which petals reside the whole spiritual world, and in the centre of it stands Krishna, the most beautiful form of God. Krishna's archetype and His beauty Kajokas describes by His attributes, Bložė in his verse addresses Krishna by the name or the Supreme Lord, Tagore's Krishna we can recognize by the flute, lotus, blue smiling and beautiful child or youth, and parental or conjugal love. Tagore exposes living entity's love and devotion to the Lord. Poets' versification is not mythical, Vedic, because it doesn't have equal melodious rhythm, even number eight of syllables in all verses, and the number of verses vary. Still they describe divine objects. As in mythical language, in the poetry certain encoded events or subjects note only hints, phrases, cliches and phrases. The poets shruti drag into expressive poetic form. Bložė – graphically, Kajokas – accentuating and Tagore – painting the scene.Vytauto Didžiojo universiteta