Whether Preventing Potential Asylum Seekers from Entering to the Territory of a State Violates Human Rights?

Asmenys, kurių gyvybei ir sveikatai kilmės valstybėje yra kilęs rimtas pavojus, mėgina surasti prieglobstį kitose valstybėse ir pasinaudoti prieglobsčio prašymo teise. Savo ruožtu, valstybės vykdydamos pareigą užtikrinti savo piliečių interesus naudojasi suverenia galia kontroliuoti asmenų patekimą į valstybės teritoriją ir buvimą joje bei įvairiais būdais mėgina sukliudyti potencialiems prieglobsčio prašytojams patekti į valstybės teritoriją. Šiame darbe naudojant analizės, aprašomąjį, istorinį, sisteminį ir kitus metodus siekiama nustatyti, ar pasitvirtina keliama hipotezė, jog kliudymas potencialiems prieglobsčio prašytojams patekti į valstybės teritoriją pažeidžia žmogaus teises. Atlikus išsamią teisės šaltinių (teisės aktų, principų, teismų jurisprudencijos) analizę, nustatyta, jog didžiausią reikšmę turi tarptautinės teisės principai, užtikrinantys pabėgėlių teises – draudimas grąžinti pabėgėlį į šalį, iš kurios jis atvyko bei draudimas bausti prieglobsčio prašytoją už neteisėtą sienos kirtimą. Nustatyta, jog vertinant, ar kliudymas potencialiems prieglobsčio prašytojams patekti į valstybės teritoriją pažeidžia žmogaus teises, aktualiais tampa teisės šaltiniai, kuriuose įtvirtinta žmogaus teisė į asmens neliečiamybę, teisė prašyti prieglobsčio bei būti laisvam nuo kankinimo ir kitokio žiauraus elgesio. Išryškinus dviejų teisės konstruktų – valstybės suvereniteto ir žmogaus teisių sampratas nustatyta, jog tarptautinės pabėgėlių teisės kontekste egzistuoja šių konstruktų konkurencija. Suvereniteto samprata apima ir valstybės teisę kontroliuoti asmenų patekimą ir buvimą valstybės teritorijoje bei pareigą užtikrinti tautos interesus. Savo ruožtu, žmogaus teisė prašyti prieglobsčio riboja šiuos valstybės suvereniteto atributus. Atlikus konkrečių valstybių taikomų būdų sukliudyti potencialiems prieglobsčio prašytojams patekti į valstybės teritoriją analizę, nustatyta, jog taikomi būdai kelia didžiausią grėsmę žmogaus teisėms į laisvę ir asmens neliečiamumą, taip pat žmogaus teisei nebūti išsiųstam į valstybę, iš kurios jis pabėgo. Pastebėtina, jog darbe iškelta hipotezė pasitvirtino tik iš dalies, kadangi buvo nustatyta, jog siekiant išsiaiškinti ar valstybės taikomas būdas pažeidžia žmogaus teises būtina atsižvelgti į šiuos kriterijus: (1) ar valstybė yra saistoma teisės normų (aktus, principus, paprotinę teisę, jus cogens); (2) kliudymo patekti į valstybės teritoriją mastą; (3) ar kliudymo veiksmais ribojama asmens teisė prašytis prieglobsčio; (4) ar asmeniui iš tiesų suteikiamas prieglobstis bei ar neribojamos kitos žmogaus teisės; (5) ar teisių ribojamas yra proporcingas (būtina atsižvelgti į tikslo teisėtumą, būtinybę, proporcingumą); (6) ar valstybės taikomi veiksmai nelemia non-refoulement (draudimo grąžinti asmenį į šalį, iš kurios jis atvyko) principo pažeidimo.Persons whose life and health are in great danger in their nationality or residence countries seeks to found asylum in other countries and to use their right to seek asylum. On the other hand, because of a duty to ensure interests of their citizens, states are using their sovereign power to control the entry and presence of aliens in its territory. Therefore, states are using various methods to prevent potential asylum seekers from entering the territory of their state. Initial hypothesis of this master’s thesis is that the preventing potential asylum seekers from entering to the territory of a state violates human rights. In order to answer whether preventing potential asylum seekers from entering to the territory of a state really violates human rights, following four objectives are set: (1) to analyze main and the most important sources of International Refugee law and Human Rights law (such as international conventions, international customs, principles, judicial decisions); (2) to highlight conceptions of two legal constructs – human rights and state sovereignty in the context of International Refugee law and Human Rights law; (3) to reveal main and most problematic methods to prevent potential asylum seekers from entering to the states territory; (4) to identify main criterions which must be considered while deciding whether prevention from entering the state territory violates human rights. Primary methods were employed in this study: analysis; descriptive, comparative; systematic; legal practice analysis, to investigate key aspects of state practice in the context of the International Refugee law and Human Rights law. They were implemented depending on specific research tasks. The thesis is composed of three parts, each of them dealing with different stages of the research (sources of law; concepts of state sovereignty and human rights; analysis of certain cases). First part of master’s thesis is dedicated to overview and deep analysis of the most important sources of International Refugee law and Human Rights law (such as international conventions, international customs, principles, judicial decisions). The results of this analysis were that main instruments in International Refugee law are the 1951 Geneva Convention Relating to the Status of Refugees and the 1967 New York Protocol Relating to the Status of Refugees. It was found that main significance has principles of International Refugee law – principle of non-refoulement and principle of non-penalization. Furthermore, a study has shown that sources of law which provides protection for the following human rights: (1) right to liberty and security of person; (2) right to seek asylum; (3) right to be free from torture becomes matter of major importance while deciding whether preventing potential asylum seekers from entering the state territory violates human rights. Second part of thesis containing chapters highlights conceptions of two legal constructs – human rights and state sovereignty in the context of International Refugee law and Human Rights law. Analysis of publications made by contemporary and most highly qualified publicist has shown that in the context of International Refugee law and Human rights law exist permanent competition between these two legal constructs. It is recognized in International law that every state has sovereign power to control the entry and presence of aliens in its territory and duty to ensure interests of its citizens. In contrast, human rights limits these attributes of sovereignty. In the context of this master’s thesis it is important to highlight that the human right to seek asylum directly limits state’s sovereign right to control entry and presence of aliens in its territory. Third part of this master’s thesis evaluates certain methods which are used by states to prevent potential asylum seekers from entering the territory of a state. It was found that most important and problematic examples are cases of Australia and Hungary. Analysis of these certain cases has shown that most problematic methods are: physical obstacles (such as border fencing, third country processing of the claims of asylum seekers) and others, mostly legal obstacles (such as mandatory immigration detention, unreasonable rejection of the claims of asylum seekers, criminalization of illegal border crossing made by asylum seekers). Initial hypothesis of this master’s thesis, which states that the preventing potential asylum seekers from entering to the territory of a state violates human rights, has been proved just partially. In every certain case the following six criterions must be considered while deciding whether preventing potential asylum seekers from entering the state territory really violates human rights: (1) whether state is bind by international obligations and other sources of law (such as international conventions, international customs, principles, judicial decisions); (2) extent of prevention from entering the state territory; (3) whether preventive actions limits persons right to seek asylum; (4) whether asylum is really granted and whether there is no limitation of other human rights; (5) whether limitation of human and refugee rights are proportional (lawful purpose, necessity, proportionality of actions) (6) finally, whether methods applied by a state does not violate (directly or indirectly) principle of non-refoulement.Teisės fakultetasVytauto Didžiojo universiteta