The meaning of unity and indissolubility in christian marriage: theological and legal aspects in the light of Canon 1056

Šių laikų šeimą veikia įvairiausi esminiai ir staigūs visuomeniniai bei kultūriniai pasikeitimai. Daugelis šeimų išgyvena šiuos pokyčius, būdamos ištikimos toms vertybėms, kurios sudaro šeimos institucijos pagrindą. Kiti, silpni ir pasimetę, kai kada suabejoja dėl savo uždavinių ir beveik nesuvokia svarbiausios santuokinio bei šeimos gyvenimo esmės – vienumo ir neišardomumo, neįvertina jo reikšmės. Bažnyčia, suprasdama, kad santuoka ir šeima yra vienas vertingiausių žmonijos gėrių, trokšta supažindinti su savo mokymu ir siūlo pagalbą tiems, kurie supranta, kokia svarbi vertybė yra santuoka ir šeima, ir stengiasi būti joms ištikimi, taip pat tiems, kurie abejodami ir nerimaudami ieško tiesos, ir tiems, kuriems tenka susidurti su neteisybe, įgyvendinant savo šeimos viziją. Palaikydama pirmuosius, apšviesdama antruosius ir paremdama tuos, kurie susiduria su kliūtimis, Bažnyčia trokšta tarnauti kiekvienam žmogui, nerimaujančiam dėl santuokos ir šeimos likimo. Nepaisant visko, Bažnyčia iki šiol gina savo principus: santuokos neišardomumo vertybę ir ypač dviejų pakrikštytųjų sudarytą ir įvykdytą sakramentinį santuokos ryšį kaip absoliutų neišardomumą. Į natūralią santuokos tikrovę atsižvelgiama Bažnyčios kanoninėje teisėje. Kanonų teisė iš esmės apibūdina pakrikštytųjų santuoką tiek in fieri – santuokos sudarymo momentu, tiek nuolatiniame būvyje, kur klostosi santuokiniai ir šeiminiai ryšiai. Šiuo požiūriu bažnytinė jurisdikcija santuokos klausimu yra nedviprasmiška ir gina šeimos vertybes. Tačiau santuokinio būvio pamatiniai principai − santuokinės meilės vienumas ir nesuardomumas ir jos sakramentinės prigimties klausimai ne visuomet visiškai suprantami ir gerbiami. Kalbėti apie pamatinius principus, susijusius su santuokos sakramentine prigimtimi, yra gana sudėtinga. Bažnyčios ganytojai privalo atsižvelgti į nenusakomus malonės lobius, kylančius iš krikščioniškosios santuokos sakramentinės prigimties bei jos poveikio santuoka grįstiems šeimos ryšiams. Dievas norėjo, kad pirmapradė santuokinė sandora būtų nuolatinis Kristaus ryšio su Bažnyčia ženklas − vadinasi, tikras Naujosios Sandoros sakramentas. Būtina gerai įsisąmoninti, jog tas sakramentinis pobūdis nėra kažkas, kas prie santuokos prigimties pridedama papildomai ar iš išorės. Priešingai, pati santuoka, kurios Kūrėjas norėjo kaip neišardomos, Kristaus atperkamuoju darbu buvo iškelta į sakramento garbę, nė kiek nesumažinant jos tikrovės natūralumo. Šio sakramento ypatingumo, lyginant su kitais, nesuvokimas dažnai neleidžia teisingai suvokti ir pačios sakramentinės santuokos. Rengiant santuokai, ši sąvoka tampa ypač svarbi: pagirtinos pastangos rengti sužadėtinius švęsti šį sakramentą bus bergždžios, jei šie gerai neįsisąmonins santuokos, kurią jie ketina sudaryti, absoliutaus neišardomumo. Pakrikštytieji ateina į Bažnyčią ne tik švęsti šventę pagal specialias apeigas, bet sudaryti santuoką visam gyvenimui, švęsti Naujosios Sandoros sakramentą, per kurį jie dalyvauja Kristaus ir Bažnyčios ryšio slėpinyje ir išreiškia savo artimą bei neišardomą ryšį.Today‘s family is facing various fundamental and rapid changes of both social and cultural nature. Most families take challenge to survive these changes maintaining their faithfulness to the standards which frame basis for the family as an institution. Others, feeling lost and helpless, find themselves in deep doubt as far as their task in marriage is concerned. This category of people hardly realise the essence of life in marriage and family, which is unity and indissolubility. Nor do they realise the true value of such life. Bearing in mind that marriage and family are one of the good that the mankind possess, the Church is eager to acquaint people with its teaching and provide help for those who realise the significance of family and marriage and put effort to be faithful to them. The Church also tries to assist those who feel doubtful and worried, yet seek the truth, and those who encounter injustice in attempt to fulfill their vision of family. To support the former, bring light to the seeking truth and assist the latter, the Church is willing to serve every single person who is concerned about the fate of family and marriage. Despite any possible obstacles, the Church boldly defends its principles, that is the principle of indissolubility and particularly the principle of absolute indissolubility of sacramental bond of marriage which a couple of two baptised people commit themselves to. The Canon Law of Church considers the natural aspect of marriage. The Canon Law views marriage of the two baptised as both in fieri at the point of its contraction and in its constant being which holds ties characteristic of those in marriage and family. In this regard the Church jurisdiction presents no ambiguity as far as marriage is concerned and openly defends the values of family. However, the fundamental principles of living in marriage such as unity and indissolubility of married love as well as issues of sacramental nature of marriage are not always fully realised and respected. Tackling the fundamental principles of sacramental nature of marriage is rather complicated. Those responsible for the pastoral work in Church should be well aware of the abundant treasures of grace that come out of the sacramental nature of Christian marriage and its influence on marriage-based ties in a family. Lord wanted the primeval commendment of marriage to be a sign of the permanent bond between Jesus Christ and the Church, therefore a truthful sacrament of the New Covenant. It is absolutely essential to realise the fact that this sacramental character is not merely a thing which can be additionally attributed to the nature of marriage. By contrast, marriage itself which was originally intended by the Creator to be as indissoluble was hightened up to the honour of a sacrament by the act of Jesus‘ redemption. So as it is, it preserves its natural character of its reality. Inability to realise the particularity of this sacrament in comparison to other sacraments leads to a failure to get the right meaning of sacramental marriage. Preparing young couples for marriage this concept becomes very important. Efforts to prepare future couples for celebrating the Eucharist will be pointless if these couples fail to realise the absolute indissolubility of marriage which they are going to contract. Baptised couples come to church not only to celebrate another festival following the special rite but to contract life-enduring marriage, that is celebrate the sacrament of the New Covenant through which they take part in the mystery of bond between Jesus Christ and the Church and convey an indissoluble and intimate bond of their own.Vytauto Didžiojo universiteta