Jėzaus Kristaus Pascha ir jos vaizdiniai XX a. pab. – XXI a. profesionaliame Lietuvos dramos teatre

In the dissertation the functioning of Jesus Christ’s Pascha and its images in the professional Lithuanian drama theater productions of 20th c. end – 21st c. is analysed. In order to connect the theological and theater discourse and to form a suitable medium for the dialogue, the analysis of Jesus Christ’s Pascha and its images has been chosen. Jesus Christ’s Pascha (Easter event) is the axis of the Christian theology, therefore, Christian images in theater plays are analysed within the context of this central truth of faith. For this purpose Jesus Christ’s Pascha and its images, which are based on the theological conception are presented. This contributed to the formulation of the theoretical tool for the rest of the dissertation. In the dissertation the impact of the 19th century nationalist liberation movements and the Romanticism culture on the spread of the paschal images in the professional Lithuanian drama theater is discussed. Theater is presented as one of the central places for the spread of the 20th century resistential ideas, where, with the help of influential metaphors, the collective – historical memory of the Lithuanian nation could unfold. The part discusses the establishment of a romantic hero and his role as the renderer of the nation’s collective history. The analysis of performances is divided in three main parts. First part deals with the most characteristic Lithuanian director plays of the end of 20th century, which employed paschal images as a means to reveal the drama of the Lithuanian nation’s suffering and resurrection. Second part deals with performances, where human spiritual transformation is revealed through paschal images and third part deals with Jesus Christ’s Pascha, and its images in the post-modern productions. For the identification of paschal image interpretations found in this type of works, a conceptual term “(im)possibility of transition” was chosen.Disertacijoje tiriamas Jėzaus Kristaus Paschos ir jos vaizdinių funkcionavimas XX a. pab. – XXI a. profesionaliojo Lietuvos dramos teatro pastatymuose. Siekiant sujungti teologinį ir teatrologinį diskursą bei suformuoti tinkamą dialogo lauką buvo pasirinkta Jėzaus Kristaus Paschos ir jos vaizdinių analizė. Jėzaus Kristaus Pascha (Velykų įvykis) yra visos krikščioniškosios teologijos ašis, todėl krikščioniškieji vaizdiniai spektakliuose tiriami šios pagrindinės tikėjimo tiesos kontekste. Siekiant šio tikslo pristatoma Jėzaus Kristaus Pascha ir jos vaizdiniai, kuriuos aptariant remiamasi teologine samprata. Tai padėjo suformuoti teorinį įrankį likusiai disertacijos darbo daliai. Disertacijoje aptariama XIX a. nacionalinių išsilaisvinimo judėjimų ir romantizmo kultūros įtaka paschalinių vaizdinių sklaidai profesionaliajame Lietuvos dramos teatre. Teatras pristatomas kaip XX a. pab. rezistencinių idėjų sklaidos vieta, kurioje paveiki režisūrinė metafora leido skleistis kolektyvinei istorinei lietuvių tautos atminčiai. Gilinamasi į romantinio herojaus sampratą ir jo kaip kolektyvinės tautos istorijos perteikėjo vaidmenį. Spektaklių analizė suskirstyta į tris pagrindines dalis. Analizuojami charakteringi XX a. pab. lietuvių režisierių spektakliai, kuriuose paschaliniai vaizdiniai naudojami siekiant perteikti lietuvių tautos kančios ir prisikėlimo istorijos dramą. Taip pat paschaliniai vaizdiniai aptariami spektakliuose, kuriuose siekiama atskleisti žmogaus dvasinę transformaciją. Trečioji dalis skirta tirti paschalinius vaizdinius postmodernių bruožų turinčiuose pastatymuose. Tokio pobūdžio darbuose aptinkamoms paschalinių vaizdinių interpretacijoms įvardyti pasirenkama konceptuali „perėjimo (ne)galimybės“ sąvoka.Menų fakultetasVytauto Didžiojo universiteta