Italų kaip antrosios kalbos įsisavinimas: įvaikinimo iš Lietuvos situacija

The aim of this dissertation is to analyze the linguistic development of Lithuanian children adopted to Italy focusing on the expression of action (and state) as one of the most important communicative tasks; to define the stages of acquisition of Italian as a second language, the speed with which the stages occur and the factors that influence it; to investigate the position of Lithuanian in the linguistic repertoire of the adopted children. In order to achieve these goals a sociolinguistic survey of adoptive parents has been conducted, adopted children have been observed for a year after the adoption, spontaneous speech data were collected of one selected child, the data then has been transcribed and annotated for analysis with the program CHILDES, a detailed analysis of the expression of action / state has been conducted. Summarizing the results of the research, the dissertation confirms that the adopted children rapidly acquire the new language (L2), they reach a very high level of linguistic quality, comparable to that of the native speakers, even though their acquisition is completely (or mostly) natural and not formal. The expression of action / state starts by using pragmatic principles and gradually passing to the grammatical ones whereas the grammar is acquired in a typical evolving sequence. Even the second language acquisition of the older adopted children has some similarities with the children’s mother tongue acquisition (L1). Age is not the major factor that permits the adopted children to quickly and successfully acquire the new language while the favorable linguistic environment in the situation of international adoption plays the most important role. In a year the new language becomes completely or almost the only language of the adopted children, i.e. their new first language.Šios disertacijos tikslas – ištirti iš Lietuvos į Italiją įvaikintų vaikų kalbos raidą po įvaikinimo, didžiausią dėmesį skiriant veiksmo raiškai, kaip vienai svarbiausių komunikacijos tikslų; nustatyti antrosios, italų, kalbos įsisavinimo etapus, spartą ir ją lemiančius veiksnius; išsiaiškinti lietuvių kalbos padėtį įvaikintų vaikų kalbiniame repertuare. Šiam tikslui pasiekti buvo atlikta sociolingvistinė įtėvių apklausa, metus laiko po įvaikinimo stebėti vaikai ir rinkti tyrimui pasirinkto vaiko spontaninės kalbos duomenys, kurie vėliau transkribuoti ir užkoduoti analizei pagal programą CHILDES, atlikta išsami veiksmo / būsenos raiškos raidos analizė. Apibendrinant atlikto tyrimo rezultatus, disertacijoje pagrindžiama, kad įvaikinti vaikai itin sparčiai įsisavina naują (K2) kalbą, jie pasiekia labai aukštą, gimtakalbiams prilyginamą, tikslinės kalbos kokybės lygį nepaisant to, kad jų kalbos įsisavinimas yra vien tik (ar daugiausia) natūralus, o ne formalus. Veiksmo raiškos raida vyksta palaipsniui nuo pragmatinių principų pereinant prie gramatinių, o gramatika įsisavinama tipiškai, sudėtingėjančia seka. Net ir vyresnių įvaikintų vaikų antrosios kalbos įsisavinimas turi tam tikrų panašumų su mažų gimtakalbių (K1) vaikų raida. Amžius nėra pagrindinis veiksnys, leidžiantis įvaikintiems vaikams greitai ir sėkmingai įsisavinti naują kalbą. Didžiausią įtaką turi tarptautinio įvaikinimo situacijoje palanki kalbinė aplinka. Per metus naujoji kalba tampa visai ar beveik vienintelė įvaikintų vaikų kalba – naujoji pirmoji kalba.Vytauto Didžiojo universiteta