Žmogaus prigimties sąvoka G. Greene'o kūryboje

The purpose of this study was to explore the concept of human nature in the writing of the British author Graham Greene and the ways it is revealed in his works. Two novels by G. Greene were subjected to analysis – The Heart of the Matter (1948) and A Burnt-Out Case (1960). The research method chosen for the study was textual analysis. The research demonstrated that according to Greene, it is impossible to draw a clear line between good and evil. The characters that seem to be failures – in comparison with what they wished and hoped to do – are seen as being nearer to God than those more successful in worldly ways and in the end the greatest sinners turn out to be the truest believers. The research also demonstrated that to reveal his vision of the human nature, Greene applied paradox mixed with severe irony and social satire. Further studies must be conducted in order to go deeper into certain aspects of the human nature in other G. Greene’s fictional works.Savo kūriniuose britų rašytojas G. Greene‘as nagrinėjo daugybę socialinių, filosofinių bei religinių klausimų, tokių kaip nuodemė, išganymas ir pasmerkimas, blogis ir jo kilmė, išdavystė, fizinė ir dvasinė kančia, vaikystės nekaltumo praradimas, ir t.t. Tačiau labiausiai Greene‘ą traukė paslaptinga žmogaus prigimtis, vis kitaip pasireiškianti įvairiausiose situacijose bei santykiuose. Jo turbūt svarbiausias klausimas – Kaip gali žmogus, gyvenantis netobulame pasaulyje, išlikti sąžiningas bei išsaugoti garbę? – apibrėžia pagrindinį šio tyrimo klausimą: kas, pagal Greene‘ą, yra žmogaus prigimtis? Kaip ji pasireiškia jo kūryboje? Klausimo suformulavimas leidžia apibrėžti tyrimo tikslą – ištirti žmogaus prigimties sąvoką G. Greene‘o kūryboje ir tai, kaip ji atsiskleidžia jo kūriniuose. Analizei buvo pasirinkti du G. Greene‘o kūriniai – „Būties esmė“ (1948) ir „Neišdildoma žymė“ (1960). Šie romanai buvo pasirinkti dėl jų brandumo bei gylaus žvilgsnio į žmogaus prigimties gelmes. Norint pasiekti užsibrėžtą tikslą buvo numatyta: ištirti G. Greene‘o filosofinius ir estetinius požiūrius, taip pat pateikti periodo po Antrojo Pasaulinio karo bendro istorinio ir literatūrinio fono analizę ir nustatyti, kokios įtakos turėjo minėti elementai žmogaus prigimties sąvokos pasireiškimui pairinktuose kūriniuose; pateikti pasirinktų romanų analizę; atskleisti G. Greene‘o žmogaus prigimties sąvoką; nustatyti, kokios stilistinės bei kontekstinės priemonės buvo naudojamos žmogaus prigimties sąvokai išreikšti pasirinktuose romanuose. Darbo tikslui pasiekti buvo naudojamas literatūrinio teksto analizės metodas. Tyrimas parodė, kad Greene‘o manymu, sunku nubrėžti ribą tarp gėrio ir blogio. Personažai, kurie iš pirmo žvilgsio gali pasirodyti neigiami, yra arčiau Dievo nei tie, kuriems labiau sekasi pasaulietiškame gyvenime. Didžiausi nusidėjeliai pasirodo esą labiausiai tikintys. Taip pat buvo nustatyta, jog norėdamas atskleisti savo žmogaus prigimties sąvokos supratimą G. Greene‘as naudoja paradoksą bei ironiją. Paradoksas padeda atskleisti rašytojo žmogaus suvokimą. Pagal Greene‘ą žmogus yra blogas iš prigimties. Blogis yra neatsiejama gyvenimo dalis, todėl net teigiami personažai pasirodo esą visiškai sugadinti ir puolę sutvėrimai, kenčiantys nuo savanaudiškumo ir dvasinio išdidumo, kuris slepiasi po gailėstingumo kauke. Žmogaus lemtis – visiška vienatvė. Niekas negali padaryti kito žmogaus laimingu ar priisimti kito žmogaus likimo. Tačiau Greene‘as niekada neperša skaitytojui savo nuomomės. Savo požiūriams išreikšti jis naudoja specifinį rašymo stilių. Viena iš šio stiliaus ypatybių – gili išraiškinga potekstė, kuri leidžia suprasti tai, kas nebuvo pasakyta tiesiogiai. Tolimesnis tytimas turi būti atliktas siekiant labiau įsigilinti į tam tikrus žmogaus prigimties aspektus G. Greene‘o kūriniuose.Švietimo akademijaVytauto Didžiojo universiteta