Personal preparation for entering marriage – as a condition for valid and licit celebration of the sacrament

Popiežius Benediktas XVI 2011 m. sausio 22 d., susitikęs su Romos Rotos tribunolo teisėjais ir darbuotojais, kalbėjosi apie kandidatų santuokai paruošimą ir labiausiai atkreipė dėmesį į veiksmus, kuriuos būtina atlikti prieš laiminant santuoką. Bažnyčia santuokai visuomet skyrė didelį dėmesį: pasiruošimas santuokai yra apsuptas ypatingu rūpesčiu, globa bei įvairiomis normomis. Bažnyčia teisinėmis priemonėmis reguliuoja įvairias iš santuokinio ryšio kylančias sutuoktinių gyvenimo sritis. Ir ne tik patį santuokos sudarymą, bet ir pasiruošimą santuokai bei kitus veiksmus, kuriuos būtina atlikti prieš laiminant santuoką. O tai, kas susiję su santuoka ir jos galiojimu, visada kelia daug emocijų. Apsisprendimas kurti šeimą yra svarbus ir iš kandidatų santuokai reikalauja atsakingo pasiruošimo. Vis dažniau kalbama apie santuokos krizę, formuojasi paviršutiniškas požiūris į šeimos gyvenimą, propaguojamos laisvos nepastovios sąjungos. Katalikų Bažnyčia turi savo požiūrį į santuoką. Ji iškelia šią instituciją kaip neišardomą vyro ir moters sąjungą, ją pavadindama sandora. Bažnyčia santuoką laiko sakramentu, o sakramentus išimtinai tvarko tik Bažnyčia. Todėl būtent Bažnyčia nurodo normas. t. y., ko reikia, kad priimti sakramentai būtų galiojantys ir teisėti. Bažnyčia laikosi nuostatos, kad tarp tikinčiųjų galioja tik bažnytinė santuoka. Dabartinė tikėjimo krizė įtakoja, kad net ir krikščionys santuoką sudaro rimtai neįsisąmoninę, ką iš tiesų reiškia santuoka, kokia jos esmė, kam įsipareigojama, kokie yra esminiai santuokos tikslai ir savybės. Todėl prieš laiminant santuoką, ganytojo svarbi pareiga yra atsakingai paruošti sužadėtinius tokiam žingsniui, mokyti juos apie santuokos esmę ir iš to kylančias teises bei pareigas, nustatyti, ar jie yra laisvi tuoktis, ir atlikti kitus privalomus formalumus. Pasiruošimo santuokai laikas yra skirtas atpažinti ir suprasti, koks gražus ir šventas yra pašaukimas šeimai. Pasiruošimas santuokai nėra trumpas ar greitas, bet tęstinis procesas, išsidėstęs laike. Be paruošimo santuokos apeigoms, reikia nustatyti sužadėtinių teisinę ir kanoninę padėtį, kuri patvirtintų, jog abu besituokiantieji yra laisvo stovio, kad nei vienas iš jų nėra saistomi galiojančio santuokinio ryšio, neturi santuokinių kliūčių. Ir tik tada jie gali sudaryti galiojančią santuoką. Tik atlikęs visa, ko reikalauja kanonų teisė ir vyskupų konferencijos normos, kunigas gali teisėtai ir galiojančiai asistuoti santuokai. Visi išvardinti veiksmai, sudarantys kanoninį pasirengimą santuokai, yra skirti paruošti sužadėtinius sudaryti galiojančią bei vaisius nešančią santuoką. Ganytojas negali leisti sužadėtiniams atlikti santuokos apeigas, jei nepaisant visų pastangų, jaunavedžiai aiškiai ir formaliai leidžia suprasti, jog atmeta ar neigia tai, ką Bažnyčia nori atlikti Santuokos sakramentu ir ką apie jį skelbia bei moko. Prieš asistuojant santuokai, sielų ganytojas privalo turėti moralinį tikrumą, jog padarė viską, kad sudaroma santuoka būtų teisėta ir galiojanti.Meeting with the judges of the Roman Rota and its staff on the 22nd of December, 2011, pope Benedict XVI talked over personal preparation for entering marriage and, especially, mentioned some requirements necessary to fulfill before allowing the spouses to express their matrimonial consent sacramentaly. The Church always, in a special way, takes care of marriage and, in order to protect and maintain it in a deep Christian spirit, furnishes not only relative canonical norms, but also provides certain pastoral assistance for the spouses enabling them responsibly and fruitfully be predisposed toward the holiness and duties of their new state and, afterwards, to contract their conjugal covenant validly and legitimately. Recently, mainly due to the superficial attitudes that flourish among the faithful toward understanding the dignity and aims of Christian marriage and the lack of adequate preparation that precedes its celebration, this institution undergoes some crisis. In this context, the role of the pastors of the Church making provisions to organize duly the assistance to the parties instructing them about the essence, rights and obligations of marriage, at the same time, investigating about the evidence that nothing stands against its valid and licit celebration, appears to be of essential value. Only after carrying out the necessary inquiries and diligently observing the norms issued by the local conference of bishops, the pastors can proceed to assist at a marriage. A pastors is not to assist the marriage if spouses clearly and formally deny and reject what the Church believes about the sacrament. Before assisting the marriage, it is a moral obligation of a pastor to be convinced of being done everything that was necessary for the valid and licit its celebration.Vytauto Didžiojo universiteta