Administration of the European health insurance card and associated forms e 125 and e 126 within the republic of Lithuania and the European Union

Šiandien visuomenės tiek socialinė, tiek ekonominė vertybė yra išskiriama gyventojų sveikata. Atsivėrus Europos Sąjungoje šalių narių sienoms ir įsigaliojus laisvam žmonių judėjimui, piliečių mobilumas padidėjo. Atsitikus tam tikros rizikos rūšies atvejui, tiek savo šalyje, tiek kitoje Europos Sąjungoje šalyje, žmogaus judėjimo laisvė yra apribojama. Jam prireikia visuomenėje priimtų socialinės apsaugos priemonių, kurios suteiktų poreikių „atstatymą“ ar palaikymą nors minimaliu lygiu, tačiau už tai tiesiogiai mokėti daugeliui piliečių yra per brangu. Būtent todėl yra ieškomi būdai, kaip užtikrinti visuomenei priimtiną, bei prieinamą sveikatos priežiūrą. Darbo tikslas - remiantis literatūra ir empirinių duomenų analize išanalizuoti Europos sveikatos draudimo kortelės (ESDK) ir su ja susijusių E 125, E 126 pažymų formų administravimą Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. Tikslui pasiekti buvo nagrinėjami įvairūs literatūros šaltiniai ir atliekamas pusiau struktūruotas interviu su ESDK ir E 125, E 126 pažymų formomis dirbančiais darbuotojais, bei ESDK naudotojais. Šiame magistro baigiamajame darbe trumpai apžvelgiamas institucionalizmas ir Larry Kiserio ir Elinor Ostrom modelis, kuris atspindi institucionalizmo idėjas viešojoje politikoje ir leidžia nustatyti institucijų tarpusavio sąveiką, jų interesus, dalyvaujančius asmenis, kaip taisyklės ir konstitucinė tvarka veikia jų pasirenkamas strategijas. Šie dalykai lemia tolesnį vykdomos programos įgyvendinimą bei administravimą. Remiantis tuo nagrinėjama ESDK ir E 125, E 126 formų pažymų administravimas, bei svarba ESDK naudotojams. Darbe pateikiamas išsamus Lietuvos sveikatos priežiūros finansavimo modelio taikymas. Mūsų šalyje nemokamas paslaugas gauna tie asmenyje, kurie yra apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu. Šią tvarką administruojančios įstaigos yra Vilniaus ligonių kasos, Lietuvoje esančios teritorinės ligonių kasos ir jų atstovybės savivaldybėse. Finansavimas skiriamas iš privalomojo sveikatos draudimo fondo. Jei savo šalyje turinčiam privalomąjį sveikatos draudimą Lietuvos piliečiui, kuris vieši ar dirba kitoje Europos Sąjungos šalyje, prireikia sveikatos priežiūros paslaugų, pasinaudojus ESDK jam būtinoji medicininė pagalba turi būti suteikiama nemokamai. Lygiai taip pat yra ir užsieniečiui, kuris vieši Lietuvoje. Net jei asmeniui teko susimokėti už būtinąją pagalbą, remiantis Europos Sąjungos šalių parengtais reglamentais Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72, pinigus galima susigrąžinti. Tokiu atveju vyksta tarptautinis bendradarbiavimas tarp Europos Sąjungos šalių narių. Empirinėje darbo dalyje pusiau struktūruoto kokybinio interviu pirmoje dalyje ESDK ir E 125, E 126 formų pažymas administruojančios darbuotojos pateikė informaciją, jog tik privalomąjį sveikatos draudimą Lietuvoje turintys piliečiai gali gauti ESDK. Yra neatitikimų tarp Europos Sąjungos ir Lietuvos nacionalinių teisės aktų: pas mus taikomas vieno asmens draudimas, kai tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse – šeimyninis/kolektyvinis. Tai kelia daug problemų atvykusiems asmenis. Antros tyrimo dalies pusiau struktūruoto kokybinio interviu dalyviai – ESDK naudotojai. Asmenys, kuriems teko pasinaudoti ESDK, norėtų, jog būtų pateikiama daugiau informacijos apie tai, į kurias gydymo įstaigas kitose Europos Sąjungos šalyse jiems galima kreiptis.In the current expanded EU, where citizens of the member states have realized greatly expanded freedom of movement and employment elsewhere within EU borders, national health insurance systems have assumed an essential role particularly among the new members and are valued both economically and socially. Conversely, it is evident that under certain circumstances, both within nation borders and within the EU as a whole, health insurance risk has become a vehicle by which freedom of movement within the EU is essentially restricted. For citizens of the newer member states, compensation for medically necessary treatment within the EU unitary health care system, when providing the most essential or simply basic medical services without requiring the payment for all services in advance, as a practical matter, often remains unavailable. Such compensation via the unitary system needs to be assured, as advance direct payment with delayed compensation is an unacceptable hurdle for most citizens of the new member states. The purpose of my thesis is to analyze, based on available literature and empirical data, the administration of the European Health Insurance Card and the related forms E 125 and E126 both in Lithuania and the EU as a whole, utilizing structured interviews with government employees directly administering the European Health Insurance Card and associated forms and with the clients actually using the European Health Insurance Card. In my thesis I review Larry Kiser’s and Elinor Ostrom’s institutional model, which reflects institutional ideas in the public sector and allows for an overview of the interplay between various involved parties and their associated interests as they relate to the constitutional rules and requirements which effect their particular institutional strategies. These interactions are decisive to their program implementation and administration. Provided, is a comprehensive description of the Lithuanian health care system’s financial model administered by the National Hospital Trust Fund, the Regional Hospital Trust Funds and their municipal representatives who are funded via the Lithuanian National Health Insurance Fund, pursuant to which citizens insured by the national health insurance plan receive covered health care services. In the event that a Lithuanian citizen having mandatory national health insurance is either visiting or working in another EU state and requires medical treatment, current EU agreements direct that such treatment is to be provided without additional payment, in the same manner that other EU member state citizens receive analogous medical treatment in Lithuania. The first portion of the empirical data analysis of this thesis involving interviews with workers responsible for the actual administration of the European Health Insurance Card and associated forms, confirmed that only citizens participating in the mandatory health insurance program were allowed to receive the card. It is evident, however, that there are conflicts between EU and Lithuanian national laws in regards to national health insurance: the Lithuanian law is essentially based on health insurance for the participating individual, whereas in other EU states the basis is family/group health insurance. Such discrepancies raise serious issues for some EU citizens visiting or working in other EU states. The second portion of the analysis involving clients using the European Health Insurance Card, showed that those who actually used the card felt it was essential that more information be made available about which specific medical facilities in other EU states would provide medical services when needed in conformance with common EU laws on health insurance.Vytauto Didžiojo universiteta