Problems of compensation of the non-pecuniary damage incurred by patients in health care institutions

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių, nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje. LR Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 12 straipsnis nustato, kad pacientas turi teisę į žalos, padarytos pažeidus jo teises teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimą. Šiuo metu Lietuvoje vis dažniau pacientai bei jų artimieji kreipiasi į teismus reikalaudami priteisti neturtinės žalos, patirtos asmens sveikatos priežiūros įstaigose, atlyginimo. Tokiu klausimu Lietuvos teismai neturi daug teisminės praktikos, kadangi su tokiais civiliniais ieškiniais asmenys pradėjo kreiptis į teismus palyginti neseniai. Tam įtakos turi žmonių teisinis išprusimas bei aktyvumas. Tačiau pacientai ar jų artimieji ne visada gauna neturtinės žalos atlyginimą arba dažnai nesutinka su jiems paskaičiuotos neturtinės žalos dydžiu. Teisinės literatūros ar tyrinėjimų apie gydymosi įstaigose pacientų patirtos neturtinės žalos atlyginimo problematiką nėra. Periodinėje spaudoje dažniausiai yra tik informuojama visuomenė apie bylas, kuriose pacientai ar jų artimieji reikalauja priteisti iš asmens sveikatos priežiūros įstaigų neturtinės žalos atlyginimą. Plačiau pacientų patirtos neturtinės žalos atlyginimo problematika nėra gvildenama. Todėl šio darbo svarbiausias tikslas yra paanalizuoti kaip pacientai ar jų artimieji realizuoja savo teisę kreiptis dėl neturtinės žalos, patirtos gydymosi įstaigose, atlyginimo. Šio tikslo uždavinys yra išsiaiškinti kokios problemos iškyla pacientams dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šiame darbe daugiausia remtasi teisiniais dokumentais ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartimis, priimtomis sprendžiant bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Darbas atliktas aprašomuoju ir analitiniu metodais. Darbą sudaro trys dalys. Pradžioje darbo pateikiama sąlygos atsirasti gydymo įstaigų civilinei atsakomybei. Antroje dalyje nagrinėjami ikiteisminiai ginčų dėl žalos, patirtos asmens sveikatos priežiūros įstaigose, atlyginimo būdai. Trečiojoje darbo dalyje analizuojama Lietuvos teisminė praktika dėl neturtinės žalos, patirtos asmens sveikatos priežiūros įstaigose, atlyginimo. Šioje dalyje atskleidžiamos pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria pacientai ar jų artimieji, reikalaudami neturtinės žalos atlyginimo iš gydymo įstaigų. Ši dalis suskirstyta į tris skyrius. Darbo pradžioje pateikiamas turinys ir įvadas, o gale – išvados, santrauka anglų kalba bei literatūros sąrašas. Teisinėje praktikoje suformuluota teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kad tuo atveju, kai dėl žalos paciento sveikatai atsiradimo yra asmens sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų kaltė, asmens sveikatos priežiūros įstaiga atsako pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles. Nustatant paciento patirtą žalą atsižvelgiama ir į jo paties elgesį. Teisės aktai imperatyviai nenustato privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos dėl žalos atlyginimo paciento sveikatos sužalojimo ar jo gyvybės atėmimo atveju. Pacientas turi teisę pareikšti ieškinį bendrosios kompetencijos teisme asmens sveikatos priežiūros įstaigai dėl žalos atlyginimo. Lietuvoje neturtinės žalos atlyginimo sistema nėra liberali – neturtinė žala atlyginama ne visais jos padarymo atvejais, o tik tuomet, kai tai leidžia įstatymas. Tačiau, esant teisei gauti neturtinės žalos atlyginimą ir įrodžius reikšmingus neturtinės žalos dydžiui pagrįsti reikalingus kriterijus, priteisiamos neturtinės žalos dydis gali siekti gana dideles sumas. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl asmens suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo, taip pat mirties atveju, kai dėl medicinos darbuotojų kaltės pacientas miršta. Teisę į neturtinę žalą turi pacientas, o pacientui mirus – mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėję teisę gauti jo išlaikymą mirusiojo nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ir kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai bei mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties. Pastarųjų metų Lietuvos teismų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo bylų praktika rodo vis didėjančią tendenciją, kai sveikatos priežiūros įstaigose nukentėjusių pacientų artimieji, t. y. tretieji asmenys, reikalauja iš žalą jų artimam žmogui padariusių asmenų neturtinės žalos atlyginimo ne tik jų mirties atveju. Tačiau tiek LR Civiliniame kodekse, tiek Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme aiškios nuostatos šiuo klausimu nėra, išskyrus kaip jau buvo minėta išlaikytinių teisę į neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiojo asmens mirties atveju. Reikėtų aiškiai nustatyti neturtinės žalos dydį, jos atlyginimo tretiesiems asmenims Lietuvoje modelį, kadangi pastebimas pacientų bei jų artimųjų didėjantis aktyvumas. Teisinis apibrėžtumas būtinas ir siekiant išlaikyti teisinę interesų pusiausvyrą, kad būtų išvengta potencialiai nepagrįstų milijoninių ieškinių tokio pobūdžio bylose. Remiantis Lietuvos teismų praktika, daroma išvada, kad Lietuvos teismai dažniau priteisia neturtinės žalos atlyginimą tretiesiems asmenims bylose, kuriose prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą mirus artimam žmogui dėl medicinos darbuotojų kaltės, nei bylose, kuriose prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl išgyvenimų, susijusių su asmens sveikatos priežiūros įstaigose nukentėjusio asmens sužalojimu. Pastaruoju atveju teismai žiūri ar tretieji asmenys yra labai emociškai susiję su nukentėjusiuoju asmeniu.The right to compensation of non-pecuniary damage is one of the human constitutional rights set forth in the 2nd part of Article 30 of the Constitution of the Republic of Lithuania. It is established in Article 12 of the Law on the Rights of Patients and Compensation of the Damage to their Health of the Republic of Lithuania that a patient has the right to compensation of the damage made by violating his rights in the process of providing health care services. At the moment there is a tendency in Lithuania for both patients and their close relatives to appeal to the courts claiming to award the non-pecuniary damage incurred in health care institutions. Lithuanian courts do not have much judicial practice concerning that question because persons started to bring such civil claims to the courts comparatively recently. This has been influenced by both the legal consciousness and activity of the society. However, patients and their close relatives not always obtain compensation of non-pecuniary damage or often they do not agree on the size of non-pecuniary damage counted for them. There is no any legal literature or research on the problems of compensation of the non-pecuniary damage incurred by patients in health care institutions. In the periodical press the society most often has only been informed about the cases in which patients or their close relatives claimed for the award of compensation of non-pecuniary damage from health care institutions. The problems of compensation of the non-pecuniary damage incurred by patients have not been discussed on a larger scale. Therefore, the most important purpose of this paper is to analyse how patients or their close relatives realize their right to claim for compensation of the non-pecuniary damage incurred in health care institutions. The object of this paper is to find out what kinds of problems related to compensation of non-pecuniary damage arise for patients. This paper was mostly based on legal documents and the decisions of the Civil Division of the Supreme Court of Lithuania made in the cases that were brought for compensation of non-pecuniary damage. Descriptive and analytical methods have been used in writing this paper. The paper consists of three parts. In the beginning of the paper the conditions for having the civil responsibility of health care institutions have been provided. The ways to compensate the damage incurred in health care institutions in deciding before-the-trial conflicts have been examined in the second part of the paper. The Lithuanian judicial practice related to compensation of the non-pecuniary damage incurred in health care institutions has been analysed in the third part of the paper. The main problems encountered by patients or their close relatives in claiming compensation of non-pecuniary damage from health care institutions have been disclosed in that part. The part is divided into three chapters. The table of contents and the introduction are provided in the beginning of the paper while the conclusions, the summary in English and the list of references have been provided at the end. The rule for the application and interpretation of law formulated in the judicial practice says that in the case when the damage inflicted on the health of a patient has been caused by the fault of the employees of health care institutions, the health care institution bears the responsibility according to the rules of delictual liability. In establishing the damage incurred by the patient his own behaviour is taken into consideration as well. The obligatory before-the-trial order for settling the conflicts related to compensation of damage in the case a patient was injured or died has not been imperatively determined by the legal acts. The patient has the right to bring claim to the court of common competence for compensation of damage from the health care institution. According to the judicial practice formed, non-pecuniary damage is common damage the concrete size of which is not to be argued but in each concrete case it is established by the court in the case brought. By establishing the size of non-pecuniary damage, the court must take into account both its consequences, the fault of the person who made it, his wealth-being and the size of the pecuniary damage made and other important circumstances of the case, also the criteria of reasonableness, good faith and justice. The system for compensation of non-pecuniary damage is not liberal in Lithuania – non-pecuniary damage is to be compensated not in all cases when it was made but only when the law allows that. However, when one has the right to obtain compensation for non-pecuniary damage and proves the important criteria for motivating the size of non-pecuniary damage, the size of non-pecuniary damage awarded may reach quite large sums. Non-pecuniary damage is to be compensated in all cases when it was caused by mutilating a person or injuring his health in some other way, also in the case of death when a patient died at the fault of medical staff. The right to non-pecuniary damage is owned by the patient, but in case the patient died – by his under-age children, spouse and disabled parents who were maintained by the dead or who had the right to obtain the maintenance from him on the day he died, also other factual disabled dependents and children of the dead that were born after his death. The recent judicial practice of Lithuanian courts set forth in the cases when health was injured or life was taken shows the always growing tendency for the close relatives of the patients that have suffered injury in health care institutions, i. e. the third persons, to claim compensation of non-pecuniary damage from the persons who made damage not only in the case of the patients' death. However, there is no clear norm regulating that question neither in the Lithuanian Civil Code nor in the Law on the Rights of Patients and Compensation of the Damage to their Health except, as it has already been mentioned, the right of the dependents to compensation of non-pecuniary damage in the case of the death of the patient. Referring to the practice of Lithuanian courts, the conclusion has been drawn that Lithuanian courts are more often to award compensation of non-pecuniary damage to the third persons in the cases in which they claimed to award compensation of non-pecuniary damage when a close person died at the fault of medical staff than in the cases in which they claimed to award compensation of non-pecuniary damage based on the sufferings related to the injury of the person in health care institutions. In the latter case the courts evaluated whether the third persons were related to the person who suffered injury in a very emotional way.Vytauto Didžiojo universiteta