Privačių žemėvaldų koncentracija Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje (1861–1905 m.)

Nagrinėjamuoju laikotarpiu Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje žemė buvo pagrindinė gamybos priemonė ir didelės gyventojų daugumos ūkinės veiklos sritis. Žemėvalda buvo dvarininkų ir valstiečių ekonominės veiklos bazė ir lėmė jų tarpusavio santykius gamybos procese. Kapitalas pats turėjo likviduoti feodalizmo atgyvenų—dvarininkų žemėvaldų, paversti žemę preke. Vis didėjantis žemės perėjimas iš dvarininkų nuosavybės į kitų luomų rankas — tokia bendra žemėvaldos dinamikos visoje Rusijoje poreforminiais dešimtmečiais tendencija. Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje šį procesų stabdė patvaldystės agrarinė politika, varžiusi laisvų žemės pirkimų-pardavimą, apribojusi teisę didelei Vilniaus ir Kauno gubernijų vietinių gyventojų daugumai bei žymiai daliai Gardino gubernijos gyventojų įsigyti nuosavybėn žemę. V. Sviatlovskio duomenimis, šiauriniuose ir centriniuose Rusijos rajonuose nuo 1863 iki 1897 m. (35 metai) kasmet vidutiniškai buvo parduodama atitinkamai 4,4 ir 3,6% dvarininkų žemės; Siaurės Vakarų rajone, į kurį įėjo Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijos, dvarininkų žemių buvo parduodama tik 1,9%. Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose (taip pat trijose Vakarų Ukrainos gubernijose — Kijevo, Podolės ir Volynės) dvarininkų žemėvalda per metus sumažėjo 0,4%, tuo tarpu kitose europinės Rusijos gubernijose nuo 0,9 iki 2,3%. [...