Wheather the right to strike is properly ensured in Lithuania?

Asociacijų laisvės principas yra neatsiejama kiekvienos demokratinės valstybės dalis. Iš šio principo kildinama darbuotojų teisė jungtis į profesines sąjungas ir naudotis kolektyvinio poveikio priemonėmis, pavyzdžiui, streikuoti. Teisę imtis kolektyvinių veiksmų įtvirtina keletas skirtingų tarptautinių teisės aktų. Šiame darbe analizuojamas nacionalinių Lietuvos Respublikos teisės aktų santykis su tarptautiniais dokumentais, vertinant ar Lietuvos Respublikoje galiojantis teisinis reglamentavimas tinkamai užtikrina tarptautiniuose teisės aktuose suformuotų teisės imtis kolektyvinių veiksmų principų įgyvendinimą. Atlikus tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų analizę pastebėta, jog streikas, kaip kolektyvinio ginčo sprendimo priemonė, sutartinai laikomas ultima ratio. Pagrindinis kolektyvinių derybų tikslas – socialinės taikos siekis, todėl dedama daug pastangų siekiant, jog kolektyvinis ginčas pasibaigtų taikiai ir ginčo nereikėtų spręsti pasitelkiant streiką. Tačiau, kolektyvinio ginčo šalims nepasiekus susitarimo, valstybė privalo darbuotojams užtikrinti galimybę ginčą spręsti pasinaudojant kolektyvinio poveikio priemonėmis. Įvertinus, kaip Lietuvos nacionaliniame reglamentavime užtikrinamas tarptautinių standartų įgyvendinimas, konstatuota, jog į Lietuvos Respublikos darbo kodeksą perkelta ir teismų praktikoje tinkamai įgyvendinama daugelis tarptautinių organizacijų nustatytų taisyklių, reguliuojančių streikų skelbimą neatidėliotinų paslaugų neteikiančiose įmonėse. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie LR DK nuostatas, reglamentuojančias streikų organizavimą visuomenei neatidėliotinas paslaugas teikiančiuose sektoriuose. Vis dėlto, pamirštama atsižvelgti į LR DK santykį su kitais nacionaliniais teisės aktais ir įvertinti dinamišką streiko pobūdį. Dėl LR CPK nuostatų, reguliuojančių LAP taikymą bylose dėl streikų, Lietuvos teisinis reglamentavimas tam tikrais atvejais gali būti vertinamas kaip pažeidžiantis darbuotojų teisę streikuoti bei kitus teisinius principus. 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojęs darbo kodeksas ištaisė daugelį anksčiau pasitaikydavusių klaidų, dėl kurių darbuotojų teisė streikuoti buvo nepagrįstai ribojama. Naujuoju reguliavimu sušvelnintos tam tikros streikų skelbimo sąlygos, todėl streiko institutas tapo labiau prieinamu. Be to, naujasis kodeksas sustiprina profesinių sąjungų įtaką, todėl padeda apsaugoti darbuotojų interesus. Tačiau, įvertinus gilesnes kolektyvinių santykių tradicijas turinčių valstybių praktiką aptariamu klausimu, pastebėta, jog šiose valstybėse teismas turi žymiai didesnę laisvę spręsti dėl streiko teisėtumo. Toks užsienio valstybių požiūris sudaro sąlygas kiekvieną streiką vertinti individualiai. Pasirinkimas įstatymuose nemėginti nustatyti detalaus, tačiau tuo pačiu metu ir universalaus reguliavimo lemia, jog gilesnes kolektyvinių santykių tradicijas turinčiose valstybėse streikai nėra draudžiami nepagrįstai ir remiantis tik formaliais pagrindais.Freedom of association is considered to be one of the key principles of democratic communities. In the context of labour law, freedom of association allows workers, who are considered the weaker part of a labour dispute, to join a trade union, which represents workers and protects their rights during disputes with the employer. The right to strike derives directly from the freedom of association and is extremely important during a collective dispute because it might be the only effective tool for workers to force an employer to satisfy the interests of workers. Several international treaties recognise the right to strike and provide general principles of implementation of this right to the national legislation. Since the right to strike is not obsolete because it might cause a significant damage for the society, international organizations unanimously agree that this right may be limited in order to protect other fundamental human rights. The purpose of this thesis is to investigate whether Lithuanian legislation is in conformity with international treaties and other international documents in the context of workers’ right to take collective action. The main methods employed for this study were a descriptive method, an analytical method and a linguistic method. These methods were used to investigate various provisions of labour code ant other legal acts of the Republic of Lithuania and to assess whether the key principles of the right to strike established in the practice of international organisations are properly implemented in Lithuanian labour law. Moreover, a comparative overview was carried out in order to compare Lithuanian law with German and Dutch legislations and to investigate the differences of regulating the right to take collective action in the three countries. The thesis is composed of four chapters, each dealing with the importance of the right to strike and the investigation whether the right to strike is not limited unproportionally or flawed in any other way in Lithuania. The first part defines the importance of the freedom of association and the right to strike and its recognition in both international and local legal acts. In this part it was found that the right to take collective action is not obsolete and may be limited or even forbidden in order to protect public security, health, safety and other fundamental public interests and human rights. The second chapter analyses the main rules and principles on the right to strike established in international documents and practice of international institutions. The main international documents analysed in this chapter are European Convention on Human Rights, European social charter and digests of International Labour Organization. The analysis of international legal acts emphasizes not only the importance of the right to strike but also stresses the importance for a state of complying with aforementioned international documents. The third part analyses Lithuanian national legislation and evaluates whether Lithuanian labour law fulfils the international rules and principles mentioned before. Furthermore, this part analyses whether different Lithuanian legal acts do not violate any other fundamental law principles while regulating the right to strike. Lastly, the legislation of foreign countries is discussed, comparing it with Lithuanian approach. The foreign countries which are chosen are Germany and the Netherlands because of their longstanding traditions of collective bargaining. It was concluded that Lithuanian legislation is in conformity with international treaties and other documents while stipulating requirements and conditions of declaring strikes in sectors providing non-essential services to public. However, when determining additional requirements that must be fulfilled before declaring strikes in essential sectors, even though the labour code itself does not violate international legal acts, the legislator does not take into consideration how labour code interacts with other national laws. This mistake may cause not only disproportionate restrictions of the right to strike but also violates other fundamental principles of law such as access to justice, the right to appeal, legal certainty etc. Consequently, it means that in some cases Lithuanian legislation violates the main internationally recognized principle stating that states shall not set their law in such a way that would disproportionally restrict the workers’ right to strike. After analysing the law regarding collective relations and collective actions of some foreign countries, it was discovered that Germany and the Netherlands have quite a different approach towards the regulation of the right to take collective action. The right to strike is mainly regulated by case law. Courts focus on the actual damage to the society caused by a strike while deciding whether a strike should be considered illegal. Courts in these countries do not tend to declare a strike illegal merely because of failing to comply with formal procedures when organising a strike. That kind of the approach leads to avoiding disproportionate limitations of declaring a strike and ensuring the national law compliance with main internationally recognized principles.Teisės fakulteta