Įtraukiojo ugdymo esmė – bendradarbiavimas

Prieš dvidešimt metų pasaulinė UNESCO konferencija, vykusi 1994 m. Salamankoje (Ispanija), pakvietė mokyti mokinius, turinčius negalių, bendros paskirties arčiausiai mokinio gyvenamosios vietos esančiose mokyklose, taikant įtraukiojo ugdymo strategijas. Pirmieji tokio ugdymo bandymai buvo orientuoti į mokinio, turinčio specialiųjų poreikių, paruošimą dalyvauti įprastoje, nepakitusioje ugdymo aplinkoje. Vėliau pedagogų ir mokslininkų pastangomis imta keisti ugdymo aplinką taip, kad ji nesudarytų kliūčių mokytis skirtingų poreikių turintiems mokiniams. Monografijoje „Inclusion in Socio-Educational Frames: Inclusive School Casesin four Euriopean Countries“ (Itrauktis socialiniu-edukaciniu aspektu: įtraukiųjų mokyklų atvejai keturiose Europos šalyse) analizuojami keturiose Europos valstybėse – Lietuvoje, Lenkijoje, Austrijoje ir Suomijoje – atlikto tyrimo rezultatai, kurie atskleidžia įtraukųjį ugdymą skatinančius veiksnius socialinėje, psichologinėje ir edukacinėje plotmėje. Atlikta keturių Europos šalių įtraukiojo ugdymo srities teisinės ir mokslinės bazės analizė atskleidžia kontekstą, kuriame veikia mokyklos, dalyvavusios moksliniame tyrime. Tai, kad tyrimo tikslai telkiami į sociopsichologinę ugdymo aplinką, yra išskirtinai įdomu, nes leidžia suprasti individualių skirtumų sąveikas įvairių kintamųjų kontekste, nefiksuojant individualių atvejų. Sociokultūrinė perspektyva atveria produktyvaus mąstymo būdus, suprantant ir atliepiant skirtingus ugdytinių poreikius ir išsaugant atvirą požiūrį į kiekvieną mokinio potencialą mokytis.Tyrimo rezultatai atskleidžia įtraukiąją mokyklos bendruomenę kaip bendradarbiaujančią komandą, kuri lanksčiai sprendžia visas iškylančias problemas, neapsiribodama vien tik konkretaus mokinio ugdymo diferencijavimu. Kaip teigiama šio tyrimo išvadoje, „ugdymas, grindžiamas dalyvavimo ir bendradarbiavimo kultūra, atveria erdvę kiekvienam mokiniui siekti aukščiausio asmeninio rezultato ir bręsti pagarbos ir pasitikėjimo aplinkoje“ (p. 461). Ši išvada atliepia K. Black-Hawkins (2014) dalyvavimo įtraukioje klasėje charakteristiką, kuri apima keturis komponentus: (1) prieinamumas, (2) bendrarbiavimas, (3) pasiekiamumas; (4) įvairovė. L. Florian, K. Bleck-Hawkins ir M. Rous (2017) pabrėžia, jog vertybės, kuriomis yra grindžiama mokyklos kultūra ir jos narių tarpusavio santykiai, yra joje vykdomos veiklos šerdis ir lemia aukštą įtraukties lygį bei mokinių pasiekimus. Šioje monografijoje pateikiamos įžvalgos skatina bendradarbiavimu grindžiamą įtraukiosios pedagogikos prieigą, kuri skirtumus pripažįsta kaip natūralų žmogaus vystymosi reiškinį, o mokytojus – kompetentingais tarpininkais, kurie geba, bendradarbiaudami su kitais, ugdyti skirtingas mokinių grupes