Vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų globa ir švietimas Vilniaus vaivadijoje (1920–1939 m.)

After the First World War educational and social activists joined in the work for the Vilnius voivodship community. Certain problems left over from the times of the Russian occupation were noticed in, among others, care and material support for various social groups as well as upbringing and education. The number of diverse issues of economic, social, and educational nature was increasing, and it was necessary for private individuals, organisations, and associations to participate in providing care, upbringing, and education to solve the problems. In the present paper the questions of organising institutions for children, youth, and adults: participants of the interactions in care and education are presented on the basis of the source materials stored in National Archive of Lithuania and the National Historical Archive in Wilno.Antrosios Lenkijos Respublikos laikotarpiu Vilniaus vaivadija buvo priskiriama prie vargingiausių šalies rajonų. Dėl to buvo svarbu imtis daugelio veiksmų kovojant su skurdu, nedarbu ir benamyste. Kadangi vaikų ir jaunimo situacija buvo ypač sunki, teko spręsti ekonomines, sveikatos ir švietimo problemas gerinant jų padėtį. Kaip paaiškėjo, nei centrinė, nei vietos valdžia, veikdamos atskirai, tų problemų iš spręsti negalėjo. Palyginti su kitais Lenkijos rajonais, šis rajonas buvo atsilikęs visu šimtmečiu, ir siekiant įveikti tą didžiulį atotrūkį reikėjo ne tik finansinių išteklių, bet ir didesnio visuomenės sąmoningumo. Be centrinės ir vietos administracijos pastangų, svarbus vaidmuo teko atskirų asmenų ir organizacijų iniciatyvai, nes pastarieji veikė per įvairias Vilniaus vaivadijos socialines grupes. Būtina pažymėti, kad iš esmės įvairios veiklos formos buvo sutelktos į materialinės paramos teikimą, aprūpinant gyventojus pastoge, maistu ir rūbais. Buvo rūpinamasi ir švietimo reikalais, tačiau pirmaisiais Antrosios Lenkijos Respublikos metais tai nebuvo pirmaeiliai reikalai. Gausiuose centruose dirbantis personalas nebuvo tinkamai profesiškai pasirengęs. Analizuojant išlikusius tų centrų dokumentus matoma, kad tų pačių žmonių, dirbusių ir su vaikais, ir su jaunimu, pavardės nuolat kartojasi. Trečiojo dešimtmečio viduryje švietimo ir ugdymo klausimai iškilo į pirmąją vietą, bet materialinės paramos teikimas ir toliau liko svarbiu organizacijų ir draugijų uždaviniu. Nepaisant šiame straipsnyje nagrinėjamų sunkumų, kūrėsi ir veikė platus spektras ugdymo ir globos institucijų: globos ir švietimo centrai, mokyklos, kursų programos, darželiai, našlaičių namai, dienos centrai, liaudies kultūros namai, atvirieji universitetai, suaugusiųjų švietimo mokyklos. Vietos aktyvistams pavyko sudominti gyventojus dienos stovyklomis, vasaros stovyklomis, sveikatos centrais ir vadinamosiomis kaimo vaikų stovyklomis. Tačiau visą šią įvairialypę veiklą nutraukė Antrasis pasaulinis karas