Migration from the lands of Baltic tribes conquered by Teutonic Order to the Lithuanian State in 13th-14th centuries

Tyrime yra analizuojama migracija iš Vokiečių ordino užkariautų baltų žemių į Lietuvos valstybę XIII–XIV a. Dėl Ordino pradėto prūsų ir kitų baltų genčių žemių užkariavimo, vietiniai gyventojai ėmė trauktis į kitas gretimas kaimynines žemes, dažniausia – į Lietuvos valstybę. Nuo 1283 m., atsakant į kryžiuočių agresiją, Lietuvos kariuomenė ėmė rengti karo žygius į Ordino užgrobtas baltų genčių teritorijas. Žygių metu neretai būdavo išsivedami puolamos žemės gyventojai. Ši, ilgiau nei 100 metų trukusi baltų migracija, tyrime yra analizuojama remiantis istoriniais, archeologiniais ir kalbiniais duomenimis. Rodosi, iki šiol nė vienas tyrinėtojas nebandė, remiantis minėtais trimis aspektais, nagrinėti prūsų ir kitų baltų genčių migracijos į Lietuvos valstybės teritoriją. Kadangi Ordino baltų genčių žemių užkariavimą pradėjo nuo Prūsijos, tyrime pirmiausia nagrinėjami prūsų pasitraukimai į Lietuvos valstybės teritoriją. Apie jų gyvenimą Lietuvos valstybėje galime spręsti ir iš iki mūsų dienų išlikusių, gausiai randamų, prūsiškos kilmės vietovardžių ir galimai prūsiškos kilmės pavardžių, pavyzdžiui, prasidedančių šaknimi Bart–. Išnagrinėjus prūsiškos kilmės vietovardžių paplitimą, galima nustatyti daugiausia prūsų gyventas vietoves. Pasibaigus prūsų žemių nukariavimui, kryžiuočiai tęsė savo valstybės ekspansiją į kitas baltų genčių žemes. Skalvių ir nadruvių migracija, lygiai taip pat, kaip ir prūsų, yra užfiksuota istoriniuose šaltiniuose. Apie skalvių migraciją ir jų gyventas vietoves taip pat galime sužinoti remiantis ir kalbiniais, ir archeologiniais duomenimis. Pastarieji patvirtina istoriniuose šaltiniuose užfiksuotą informaciją apie šiuo metu jau galimai išnykusias skalvių gyvenvietes Lietuvos valstybėje. Iki prasidedant nuolatiniam Vokiečių ordino ir Lietuvos valstybės karui, kryžiuočiai stengėsi užkariauti paskutines baltų žemes – Jotvą-Sūduvą. Apie šių žemių gyventojus išimtinai galime kalbėti kaip apie pabėgėlius, pasitraukusius savanoriškai. Šaltiniuose ne kartą yra pasakojama apie Jotvos-Sūduvos kunigaikščių traukimąsi į Lietuvos valstybės teritoriją. Pastarieji, manoma, su savimi galėjo atsivesti didelį kiekį gentainių, kas paaiškintų, kodėl Lietuvos valstybės teritorijoje yra randama tiek daug gyvenviečių prasidedančių šaknimi Dain– ir Jatv–. Tyrimas užpildė iki šiol istoriografijoje buvusią spragą apie XIII–XIV a. vykusią baltų genčių migraciją į Lietuvos valstybę. Išnagrinėjus įvairių šaltinių duomenis, paaiškėjo, kad baltų migravimas aptariamu laikotarpiu buvo dažnas įvykis, o šį reiškinį liudijantys pėdsakai yra randami iki šių dienų.This research analyses the migration from the lands of the Baltic tribes conquered by Teutonic Order to the Lithuanian State in 13th-14th centuries. While the Teutonic Order was conquering Prussians and other Baltic tribes, local residents began to migrate into other neighbouring lands; most often their choice was the Lithuanian State. In 1283, as a response to the crusaders’ aggression, the Lithuanian State’s military forces took up arms and began their own crusades to the conquered lands of Baltic tribes. Oftentimes the residents of those lands were rescued. This research will, therefore, analyse the Baltic migration, which lasted for over 100 years, from the historical, archaeological, and linguistic viewpoints. Based on the latter methodologies, not once has any research been conducted about the Prussians’ and other Baltic tribes’ migration to the Lithuanian State’s territory. Since Prussia was the first territory among the Baltic tribes overpowered by the Teutonic Order, this research will first focus on the Prussians’ relocation to the Lithuanian State. The proof of their settlement in the Lithuanian State is based upon the vast variety of places with Prussian names, which can still be found today, as well as Prussian surnames (e.g. those that begin with the root Bart-). Thus, the study of the places with Prussian titles will help us see the spread of the locations where Prussians were settling the most. Having conquered Prussians’ lands, the crusaders continued expanding their reign to other Baltic tribes’ territories. Just as in the case of Prussians, historical resources also provide evidence of the Skalvians’ and Nadruvians’ migration. In addition, based on both archaeological and linguistic data, we find sufficient proof of Skalvians’ migration, and the places they inhabited. Archaeological data supports the historicity of the Skalvians’ settlements in the Lithuanian State, which by now have most likely vanished from the face of the map. Until the constant war between the Teutonic Order and the Lithuanian State had started, the crusaders attempted to overtake the remaining Baltic land – Yotvingia-Sudovia. The inhabitants of this land retreated voluntarily, and we can refer to them exclusively as refugees. The historical data provides sufficient information about the dukes of Yotvingia-Sudovia, and their retreat to the Lithuanian State. It is believed that the dukes might have brought with them a vast amount of tribesmen, which might explain a lot of locations the names of which begin with the root Dain- and Jatv-. The research contributes greatly to the historicity of the Baltic tribes’ migration to the Lithuanian State in 13th-14th centuries. Having analysed the data of various sources, it has become clear that Baltic tribes’ migration to the Lithuanian State during the aforementioned centuries was a common event, the confirmation of which can be still found until this day.Humanitarinių mokslų fakultetasIstorijos katedr