Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės vaikų auklėjimo modeliai XVI–XVII a. viduryje

On the basis of historiography and new historical sources, the article analyses models applied upbringing children of upper nobility in the Grand Duchy of Lithuania in the 16th c. – the middle of the 17th c. The general and individual factors characteristic of the upper nobility of GDL, which predetermined upbringing of the children from the target social stratum, are discussed. Attempts are made to identify how early socialisation of girls and boys occurred as well as to discuss teaching of elder children (girls and boys) of upper nobility including the content of their teaching.Vaiko socializacijos, jo įvedimo į visuomenę, kaip ir apskritai vaiko bei vaikystės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikotarpiu tematikai istoriografijoje skiriama nepakankamai dėmesio. Nemažai LDK vaikų istorijos tyrimų atliko lenkų istorikai. Išlikę istoriniai šaltiniai leidžia detaliau atskleisti vaikų auklėjimo tendencijas, pradedant nuo XVI–XVII a. vid. ir tik apie LDK diduomenės vaikus. Kitų socialinių grupių vaikų auklėjimo klausimai menkai atsispindi išlikusiuose minėto laikotarpio LDK šaltiniuose. XVI–XVII a. vid. LDK didikų vaikų auklėjimo modelius lėmė individualūs faktoriai, tokie kaip šeimos padėtis visuomenėje, vaiko lytis ir jo amžius, religinė priklausomybė. Tarp bendresnių diduomenei būdingų veiksnių pažymėtinas sekimas europietišku elito vaikų lavinimo modeliu. Nors berniuko gimimas diduomenės šeimai buvo daug naudingesnis ir turto, ir giminės pratęsimo požiūriu, abiejų lyčių vaikų gimimas tose šeimose buvo sutinkamas vienodai džiaugsmingai. Taip pat vienodai tėvai sielojosi ir dėl visų anksti mirusių savo vaikų. Diduomenės vaikų ankstyvosios socializacijos laikotarpiu (iki 7 metų) pagrindinės pareigos įvesdinant vaikus į visuomenę teko motinoms. Jos skyrė labai daug dėmesio savo vaikams ir jų priežiūrai. Vaikui anksti tapus našlaičiu, motinos pareigas perimdavo tėvo paskirti dvariškiai (auklės, dvaro pareigūnai ir kt.). Tėvai savo ruožtu taip pat domėjosi vaikų gyvenimu. Ankstyvajame vaikų amžiuje berniukai ir mergaitės buvo auklėjami kartu. Kartu pastebimas auklėjimo modelių išsiskyrimas, minėtu amžiaus tarpsniu pasireiškęs daugiausia per vaikams duodamus skirtingas lyčių funkcijas visuomenėje įprasminančius žaislus ir organizuojant vaikų žaidimus. Daugiausia dėmesio ugdant mažuosius kreipta į religinį auklėjimą, sveikatos priežiūrą, tai suprantant ir kaip fizinio aktyvumo skatinimą, kalbinių ir higienos įgūdžių formavimą. Siekiama išugdyti paklusnų vaiką, todėl nesitenkinta vien moralais, pagrindine auklėjimo priemone laikyta rykštė. Ūgtelėjusių vaikų auklėjimas dėl skirtingo požiūrio į mergaites ir berniukus ir jų ateities uždavinius visuomenėje skyrėsi. Didikų dukros auklėtos tik namuose, čia gaudavo „namų“ išsilavinimą. Mokymo lygis nebuvo žemas. Dalis merginų buvo raštingos, visos buvo puikiai susipažinusios su Šventuoju Raštu, suvokė teisinius dalykus. Dvaruose vyko muzikinis ugdymas, mokyta šokti, rankdarbių, kai kuriais atvejais, supažindindavo su vaistiniais augalais. Merginų auklėjimas baigdavosi joms ištekėjus. Sūnų lavinimui diduomenė buvo reiklesnė. Jų socializacija 7–14 (16) m. tarpsniu vyko ir namuose, ir aukštesnėse nei pradinės mokyklose. Tėvai parengdavo detalias vaikų auklėjimo instrukcijas. Kai kuriais atvejais, kokias mokyklas ir mokytojus parinkti, spręsdavo ne tik tėvai, bet ir motinos, dažniausiai našlės. Berniukai turėjo žinoti religines tiesas (pagal konfesiją), būti raštingi, mokėti kelias kalbas ar turėti jų pradmenis, žinoti reikšmingus istorinius įvykius, mokėsi ir oratorystės meno. Daug dėmesio skirta fizinei kultūrai, atskirais atvejais buvo ugdomi meniniai sugebėjimai. LDK diduomenė auklėjimo procese stengėsi neapkrauti vaikų pernelyg intensyviu mokymusi, labai rūpinosi gera vaikų sveikata. Studijos universitetuose užbaigdavo diduomenės jaunuolių vaikystės socializacijos procesą