Modernism in the criticism and lyrics of B. Sruoga (1911–1929)

Darbo objektas yra modernizmas, reiškęsis 1911-1929 m. Balio Sruogos literatūros kritikoje ir lyrikoje. 1911 m. žymi Sruogos kūrybos leidybinę pradžią. Po 1929 m. Sruogos interesai nukrypo į naują teatrinės veiklos sritį. Dviejų dešimtmečių Sruogos literatūros kritikoje, vienijančioje labai skirtingas patirtis, atrandami svarbiausi modernumo epistemos impulsai. Jai būdinga ankstyvojo (fin-de-siecle) modernizmo struktūra, kurioje realistiniai ir romantiniai elementai pinasi su impresionistiniais, simbolistiniais, neoromantiniais ir dekadentiniais. Kartu Sruogos ankstyvoji kūryba interpretuojama kaip „ilgojo“ modernizmo arba plačios modernumo epistemos, kurioje dominuoja kartezianistinio mąstymo ir estetinės kūrybinės savimonės pavidalai, dalis. Jo modernizmo problematika analizuojama derinant modernizmo, kaip kultūriškai ir žanriškai itin atviro reiškinio, diskursą su fundamentaliais, bet toje pačioje modernumo epistemoje išliekančiais V. Galinio, V. Kubiliaus, A. Tamulionio, A. Jurgutienės tyrinėjimais. Sruogos ankstyvojo kūrybinio etapo savitumą stilistine prasme tiksliausiai išreiškia romantinių ir modernistinių stilių santykio analizė. Epistemine prasme Sruogos modernistinė kūryba yra priešinga klasikiniam mimetiniam kultūros etapui. Taip pat Sruogos kūryba prieštarauja avangardistų pradėtoms ir postmodernistų tęsiamoms kūrybos depersonalizavimo, sudaiktinimo tendencijoms. Darbo tikslas yra net tik tiksliau istoriškai rekonstruoti tradicines lietuvių literatūros krypčių ir srovių sampratas, bet ir naujai jas interpretuoti, analizuojant modernizmą Sruogos tekstuose.The object of the study is modernism, as it appeared in the criticism and lyrics of Balys Sruoga from 1911 to 1929. Sruoga’s career as a published author commenced in 1911. After 1929 his interests moved in the direction of theatre. In the two decades of Sruoga’s literary criticism, covering a wide range of experience, the most important epistemological impulses of modernism are to be found. Early (fin-de-siècle) modernist structure continues in his work, in which realist and romanticist elements intertwine with those of impressionism, symbolism, neo-romanticism and decadentism. At the same time Sruoga’s early work has been interpreted as part of the episteme of ‘long’ modernism, or broad modernism, which is dominated by the forms of Cartesian thought and aesthetic creative consciousness. The question of his modernism is analysed by balancing the discourse of modernism, as a culturally and generically rather broad phenomenon, with the fundamental, but still within the same modernist episteme, studies of V. Galinis, V. Kubilius, A. Tamulionis, A. Jurgutienė. The stylistic uniqueness of Sruoga’s early creative period can be best explained by an analysis of the relationship between romantic and modernist styles. In the epistemological sense, Sruoga’s modernist work is opposed to the classical mimetic cultural period. Likewise Sruoga’s work goes against the depersonalisation and objectification tendencies started by the avant-garde school and continued by the post-modernists. This study aims to do a more precise historical reconstruction of the understanding of traditional directions and currents of Lithuanian literature, and to interpret them in a new way, analysing modernism in Sruoga’s texts